🐟 Baltijinis kirtiklis arba auksaspalvis kirtiklis, šiaurinis auksaspalvis kirtiklis (lot. Sabanejewia baltica, angl. Northern Golden Loach, vok. Baltischer Goldsteinbeißer) – vijūninių (lot. Cobitidae) šeimos karpžuvė (lot. Cypriniformes), kurį 1994 m. atrado ir aprašė Andžejus Vitkovskis (Witkowski).
Į Lietuvos raudonąją knygą baltijinis kirtiklis įrašytas 2010 m. ir nuo 2010 m. buvo priskirtas 4 (I) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, baltijinis kirtiklis priskirtas VU kategorijai. Iki šiol, baltijinis kirtiklis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Baltijinis kirtiklis – reta, smulki priedugninė žuvis, pasižyminti gelsvai geltonu kūnu ir išraiškingomis dėmių eilėmis išilgai šonų bei nugaros. Išskirtinį šios rūšies bruožą sudaro 2 tamsios vertikalios dėmės ant uodegos peleko pagrindo, 3 poros ūsiukų aplink burną ir dvigubas spyglys po akimi. Pelekai nedideli, švelniai apvalūs, o uodegos pelekas atrodo tarsi tiesiai nupjautas. Patinams prieš nugaros peleką išsivysto būdingi šonų sustorėjimai.
Baltijiniai kirtikliai minta smulkiais bestuburiais: kirmėlėmis, planktoniniais vėžiagyviais, vabzdžių lervomis bei dumbliais. Subręsta pakankamai greitai ir birželio–liepos mėn. neršia porcijomis ant kieto dugno, lėtai tekančiame vandenyje, kur mažai augalijos. Nerštui būtina vandens temperatūra bent +20 °C.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Lietuvoje rūšies subpopuliacijų tankis retai kada viršija 1 individą 100 m² plote ir yra nustatytas tik kiek daugiau nei ketvirtyje žinomų radaviečių. Daugumoje buveinių populiacijų tankis nestabilus, o 2019 m. trečdalyje teritorijų fiksuotas vidutiniškai trečdaliu sumažėjęs baltijinių kirtiklių skaičius.
Baltijinis kirtiklis paplitęs Centrinės Europos, Baltijos ir Juodosios jūrų baseinuose, tačiau daugumoje regionų yra reta ir gyvena išskaidytomis, izoliuotomis populiacijomis. Lietuvoje baltijinis kirtiklis sutinkamas tik kai kuriose upėse – Ventos, Šventosios, Minijos ir Musės baseinuose. Aptinkamas tik srauniose, švariose upėse su žvyro ar smėlio dugnu, kuriose vanduo šiltas ir prisotintas deguonies.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės šiai rūšiai kyla dėl upių vagų tiesinimo, vandens lygio reguliavimo, eutrofikacijos ir taršos, kurios keičia natūralią buveinę ir naikina nerštavietes.
Baltijiniai kirtikliai, kaip ir kiti smulkūs priedugniniai karpiniai, dėl savo jautrumo aplinkos pokyčiams dažnai naudojami kaip indikatorinės rūšys vertinant upių ekologinę būklę. Jų buvimas laikomas gero vandens kokybės požymiu.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
Buvusi kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas
