Svetainės pritaikymo įrankiai

Saugomų gyvūnų rūšių 4 kategorija

Rūšies paplitimo žemėlapis

Vijūnas (liaud. Čiplys, lot. Misgurnus fossilis, vok. Europäischer Schlammpeitzger) - vijūninių (lot. Cobitidae) šeimos žuvis. Į Lietuvos raudonąją knygą rūšis įrašyta nuo 2000 metų.

Kūnas 25-30 cm ilgio, dėmėtas, išskyrus pilvinę dalį. Nugara rusvai gelsva ar rusva. Išilgai kūno šonų eina po plačią tamsią juostą, o virš ir žemiau jos - po siaurą juostelę. Pelekai taip pat dėmėti. Žvynai labai smulkūs. Šoninės linijos nesimato. Akys mažos. Galva maža. Žiotys apatinės, prie jų yra 5 poros ūsų. Dar neseniai vijūnas Lietuvoje buvo dažna žuvis, paplitusi ežeruose, upėse ir kūdrose.

Vijūnas paplitęs Europoje nuo Šiaurinės Prancūzijos iki Nevos upės, rytuose - iki Volgos. Vijūno nėra upėse, atitekančiose į Arkties vandenyną, taip pat Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijoje, Kryme, Italijoje ir Graikijoje. Lietuvos vandenyse vijūno populiacija katastrofiškai sumažėjo. Pastaraisiais metais pavienių žuvų rasta Lakajos, Žeimenos, Gaujos upėse, Kuršio mariose ties Vente, Nemuno žemupio polderiuose, kai kuriuose ežeruose ir tvenkiniuose. Kiek daugiau vijūnų sugauta Buveinių ežere ir Arvydo žuvininkystės tvenkiniuose. Lietuvoje nepakankamai ištirta rūšis, tačiau akivaizdu, kad yra reta.

Vijūnas | Misgurnus fossilis

Photo by Biodiversity Heritage Library / CC0

Vijūnai gyvena lėtos tėkmės upėse, senvagėse, dumblėtuose ežeruose, tvenkiniuose ir laikinai išdžiūstančiuose vandens telkiniuose, kuriuose gausu detrito ir vandens augalo. Iš kitų vijūninių žuvų išsiskiria 10 aplink žiotis esančių ūselių. Užauga iki 25-30 cm ilgio. Subręsta 2 metų. Neršia ant augalų, jų šaknų, kai vanduo sušyla iki +16 °C. Viena patelė gali išneršti iki 15 tūkst. ikrelių. Mėgsta dumblėtas detrito sluoksniu padengtas vietas. Vandens augalija yra vijūnų neršto substratas, taip pat suteikia prieglobstį nuo plėšrūnų.

Minta smulkiais bestuburiais ir detritu. Sėslūs, laikosi pavieniui, buriuojasi tik neršto metu. Dažnai gyvena izoliuotuose vandens telkiniuose, tačiau potvynio metu suaktyvėja ir jei yra galimybė patraukia į kitus vandens telkinius. Vijūnai geba išgyventi išdžiūstančiuose vandens telkiniuose užsikasdami dumble ir aplink kūną sudarydami gleivingą dangalą.

Vijūnas | Misgurnus fossilis

Photo by BioDivLibrary on Foter.com / CC BY

Vijūno populiacijos gausumas daugelyje radaviečių gausumas nėra didelis. 2004 - 2005 m. daugiau vijūnų rasta  tik Viešvilės rezervato Buveinių ežere (vidutinis tankumas 6-9 individų hektare).

Vijūnų nykimo priežastys gali buti kelios. Jo populiacijos mažėjimas sutapo su intensyvia upių melioracija ir vandens taršos didėjimu XX a. antroje pusėje. Nepaisant didelio atsparumo deguonies trūkumui, šios žuvys yra jautrios taršai, ypač sintetinėms medžiagoms ir sunkiesiems metalams. Negali buti atliekami sausinimo ar kiti darbai, galintys turėti įtakos hidrologiniam režimui ar tiesiogiai paveikti vijūno buveines. Neigiamos įtakos vijūnų gausumui turi didelis plėšriųjų žuvo tankumas. Vijūnams apsaugoti skirtos „Natura 2000" teritorijos: Lakajos upė, Stavarygalos ežeras.


Tipas: Chordiniai (Chordata)

Šeima: Kaulinės žuvys (Osteichthyes)

Būrys: Vijūninės (Cobitidae)

Gyvena

Palikuoniai: apie 15 tūkst. vnt.


Kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas

Saugomų gyvūnų rūšių 4 kategorija

► Video
♫ Garsas
+ Nauja
× Išbraukta

 Laukinių gyvūnų pagalba ir priegoba