🐟 Vijūnas arba paprastasis vijūnas, čiplys (lot. Misgurnus fossilis, angl. European Weatherfish, Pond Loach, vok. Europäische Schlammpeitzger) – vijūninių (lot. Cobitidae) šeimos karpžuvė (lot. Cypriniformes), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą vijūnas įrašytas 1998 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 4 (I) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, vijūnas priskirtas NT kategorijai. Iki šiol, vijūnas saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Vijūnas yra vidutinio dydžio, tamsiai geltonos spalvos žuvis, kurios kūno šonuose matyti viena plati ir dvi siauresnės tamsios juostos. Jų žiotis iš visų pusių juosia 10 ūselių – tai pagrindinis požymis, išskiriantis vijūną iš kitų vijūninių šeimos atstovų. Suaugę individai užauga iki 25–30 centimetrų. Šios žuvys mėgsta lėtai tekančius upelius, pelkėtas senvages, dumblinus ežerus bei tvenkinius, kuriuose yra daug detrito ir augalijos. Dieną dažniausiai praleidžia pasislėpę ar įsikasę į dumblą, o aktyvesni tampa naktį.
Vijūnai nuo seno laikomi „gyvais barometrais“ – prieš audrą ar atmosferos slėgio pokytį jie pradeda neramiai judėti, sukelia sūkurius ar net išnyra į paviršių. Japonijoje anksčiau jie buvo laikomi akvariumuose, kad perspėtų apie artėjančias liūtis ar žemės drebėjimus.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Biologiniu požiūriu vijūnas pasižymi tuo, kad subręsta gana anksti – jau 2 ar 3 metais. Jis neršia gegužės–liepos mėn. porcijomis, kai vandens temperatūra pasiekia 14–19 °C. Viena patelė gali išneršti iki 150 tūkst. ikrelių, kuriuos išbarsto ant augalų. Vijūnas minta bestuburiais gyvūnais, o nerimo metu reaguoja į slėgio pokyčius – tampa labai neramus. Be to, sugautas jis geba skleisti garsus.
2019 m. populiacijos gausumas kai kuriose vietose nebuvo didelis, bet Nemuno deltos polderiuose buvo suskaičiuojama net iki 583 individų hektare. Vidutiniškai ten buvo aptinkama apie 175 individus hektare, o vijūnų dažnumas siekia beveik du trečdalius visų gaudymo atvejų. Kai kurių individų buvo sugauta net Kuršių mariose migracijos metu.
2007 m. daugelyje radaviečių gausumas nebuvo didelis. 2004 – 2005 m. daugiau vijūnų rasta tik Viešvilės rezervato Buveinių ežere (vidutinis tankumas 6 – 9 individai viename hektare).
Vijūnas paplitęs didžiojoje Europos dalyje – nuo Šiaurės Prancūzijos iki Volgos upės žemupio, tačiau jo nėra nei Skandinavijoje, nei Britų salose, nei Kryme ar Italijoje. Lietuvoje jis anksčiau buvo dažnas, tačiau XX a. pabaigoje sparčiai nyko. Vis dėlto pastaraisiais metais jo populiacija pradėjo atsigauti. Vijūnai plačiau aptinkami Nemuno deltos polderiuose, Buveinių ežere, Arvydų tvenkiniuose, taip pat pavienėse upėse – Nemune, Lakajoje, Meros, Gaujos baseinuose ir kt.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Grėsmės vijūnui susijusios su pesticidais, sunkiųjų metalų tarša ir dugno nuosėdose kaupiasi pavojingos medžiagos. Taip pat svarbūs neigiami veiksniai – vandens telkinių sausinimas, hidroelektrinių statyba, plėšrūnų populiacijos gausėjimas ir upių vagų tiesinimas. Nors vijūnai atsparūs deguonies trūkumui, jie labai jautrūs cheminei taršai.
UICN kategorija: NT – arti grėsmės esantys (liet. NT) taksonai
Buvusi kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas
