🐬 Ežerinis sykas arba sykas, platelensis maniukas (lot. Coregonus maraena, sin. Coregonus lavaretus, angl. Maraena Whitefish, European whitefish, Maraene, Vendace, Cisco, Lake herring, Lake whitefish, Whitefish, vok. Ostseeschnäpel, Bratfisch, Breitfisch, Kaiserfisch, Knöpfling, Maräne, Meermaraene, Peipusmaraene) – lašišinių (lot. Salmonidae) šeimos lašišažuvė (lot. Salmoniformes), kurį 1779 m. atrado ir aprašė Markus Blochas (Bloch).
Į Lietuvos raudonąją knygą ežerinis sykas įrašytas 1976 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 3 (R) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., ežerinis sykas priskirtas 4 (I) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, ežerinis sykas priskirtas VU kategorijai. Iki šiol, ežerinis sykas saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Ežerinis sykas yra vidutinio dydžio, šalto vandens mėgėjas iš lašišinių šeimos, panašus į seliavą, tačiau turintis žemyn nukreiptą burną ir mažiau žiauninių koštuvėlių – tik 19–27 viename žiaunlankyje. Šios žuvys gali pasiekti iki 52 cm ilgį ir sverti iki 2,5 kg, tačiau dažniausiai būna mažesnės – apie 31 cm ilgio ir 280 g svorio. Ežerinis sykas auga lėtai, ypač šaltesniuose, giliuose ežeruose.
Ežeriniai sykai skirstomos į 2 pagrindines ekologines grupes – jūrines, migruojančias sykų formas ir ežerinius sykus. Pastarieji gyvena tik ežeruose ir būna su tankesniais arba retesniais žiauniniais koštuvėliais. Platelių ežere gyvenantys sykai aktyviausi rudenį – tuomet iš gilumų traukia priekrantėn neršti. Nerštas vyksta lapkričio–gruodžio mėn., o ikrai vystosi iki 4 mėnesių. Minta smulkiais vėžiagyviais, vabzdžių lervomis, rečiau – moliuskais ar žuvų mailiumi.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
2019 m. Platelių ežero syko populiacija gerokai išaugo, tačiau žuvys sumažėjo – didesni individai tapo retesni. 2019 m. vasarą jų tankis giluminėse ežero zonose siekė 50–60 individų hektare. Iš Platelių ežeriniai sykai buvo introdukuoti į kelis kitus ežerus, kur kai kur ir prigijo.
Ežerinis sykas paplitęs Baltijos jūros baseine nuo šiaurės Vokietijos iki Suomijos įlankos bei Šiaurės jūros pietryčiuose. Dažniausiai aptinkamas Lenkijos, Švedijos ir Rusijos ežeruose. Lietuvoje natūralios populiacijos žinomos Platelių, Galadusio ir Vištyčio ežeruose, o introdukuoti sykai gyvena ir Asvejos, Lūšių, Vievio bei kituose ežeruose. Kuršių mariose sykai pasirodo tik retkarčiais, dažniausiai migruojantys iš Baltijos jūros.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės šiai rūšiai yra verslinė žvejyba bei nelegali žvejyba neršto metu. Syko jaunikliams pavojų kelia plėšrios žuvys, o suaugusiems – nerštaviečių būklės blogėjimas: dumblo kaupimasis, per didelė augalija, sumažėjęs vandens skaidrumas ir teršalų kiekis. Neigiamai veikia ir motorinių valčių plaukiojimas per nerštavietes lapkritį–gruodį.
Syko ikrų inkubacija – viena iš ilgiausių tarp gėlavandenių žuvų Europoje. Jie vystosi net iki 120 dienų, todėl itin jautrūs aplinkos temperatūrai ir vandens kokybei.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
Buvusi kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas
