🦟 Reliktinis lašalas (lot. Neoephemera maxima, sin. Leucorhaenanthus maximus) – didžiažiaunių lašalų (lot. Neoephemeridae) šeimos lašalas (lot. Ephemeroptera), kurį 1871 m. atrado ir aprašė Džonas Žolis (Joly).
Į Lietuvos raudonąją knygą reliktinis lašalas įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 1 (E) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., reliktinis lašalas priskirtas 4 (I) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, reliktinis lašalas priskirtas VU kategorijai. Iki šiol, reliktinis lašalas saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Reliktiniai lašalai yra 8–11 mm ilgio, o jų išskleistų sparnų plotis siekia 18–25 mm. Suaugusiųjų galva ir krūtinė tamsiai rudos spalvos, patinų – juodesnės, o patelių šviesesnės. Jų sparnai yra skaidrūs su baltomis gyslomis, o cerkai siekia 22 mm. Suaugėliai gyvena labai trumpai, tik 2–3 paras, ir skraido birželį nedideliais būreliais tarp medžių.
Lervos yra žalsvai rudos, 7,5–9,5 mm ilgio, su maždaug 7 mm ilgio cerkais. Jos turi plokščią kūno apačią ir išgaubtą viršų, trumpas kojas, o jų buveinės – švarios upės su įvairia tėkme, kuriose lervos gyvena ant panirusių medžių šaknų, akmenų, rąstų, gargždo ar vandens makrofitų, dažnai apaugusių samanomis.
Populiacijos gausumas Lietuvoje nėra detaliai ištirtas. Žinomose buveinėse vienoje vietoje daugiausia aptikti penki individai. Kitose šalyse lervų kartais randama gausiai, tačiau jų paplitimas labai lokalus, dažnai susijęs su tam tikromis upių sąlygomis.
Reliktinis lašalas yra retai aptinkama rūšis Europoje, žinoma tik iš kelių šalių, įskaitant Prancūziją, Lenkiją, Bulgariją, Vengriją, Makedoniją ir Lietuvą. Lietuvoje šių lašalų rasta tik pietinėje šalies dalyje, penkiose upėse: Merkyje, Ūloje, Grūdoje, Skrobluje ir Verknėje.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didžiausios grėsmės šiai rūšiai kyla dėl upių vandens taršos, srovės greičio pokyčių, atsirandančių pastačius užtvankas, taip pat dėl fizinio upių dugno trikdymo, pavyzdžiui, vagos gilinimo ar valymo. Tai gali paaiškinti šių lašalų nykimą ar išnykimą kai kuriose šalyse. Norint apsaugoti reliktinį lašalą, būtina išlaikyti švarų ir natūralų upių ekosistemų vientisumą, ypač pietinėje Lietuvos dalyje.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
Buvusi kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas
