🦋 Smilčiasprindis (lot. Phibalapteryx virgata, angl. Oblique Striped, vok. Streifenspanner) – sprindžių (lot. Geometridae) šeimos drugys (lot. Lepidoptera), kurį 1767 m. atrado ir aprašė Zygfridas Hufnagelis (Hufnagel).
Į Lietuvos raudonąją knygą smilčiasprindis įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 1 (E) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., smilčiasprindis priskirtas 4 (I) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, smilčiasprindis priskirtas VU kategorijai. Iki šiol, smilčiasprindis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Smilčiasprindžiai yra nedideli, pilkai rusvos spalvos drugiai. Priekiniuose sparnuose matoma plati rusva skersinė juosta, o išskleistų sparnų atstumas siekia 16–22 milimetrus. Lytiniai skirtumai tarp patinų ir patelių yra nežymūs. Smilčiasprindis mėgsta atviras, gerai saulės šildomas smėlėtas vietoves, kuriose vyrauja žema augalija, tokias kaip sausos pievos, pajūrio kopos, palvės ar sausi šlaitai.
Rūšis per vienerius išvysto dvi generacijas. Pirmosios kartos drugiai pasirodo nuo gegužės pradžios iki liepos pradžios, o antrosios – nuo liepos pabaigos iki rugpjūčio vidurio. Šie drugiai yra aktyvūs vakarais ir naktimis, skrenda į šviesą, o dieną slepiasi tarp augalų.
Patelės kiaušinėlius deda ant augalų, tokių kaip lipikai, čiobreliai ir kruniai. Vikšrai, kurių apačia yra gelsvai žalsva, o nugara – ruda, pasirodo birželio bei rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Subrendę vikšrai įsirausia į žemę ir virsta lėliukėmis, kurios žiemoja.
Smilčiasprindžio populiacijos buveinėse dažnai sutinkamos, per naktį į šviesą gali atskristi kelios dešimtys drugių. Tačiau rūšiai kyla grėsmė dėl buveinių natūralaus užaugimo augalais, nenaudojamų pievų suarimo, buveinių užsodinimo medžiais ir pesticidų naudojimo. Pajūrio populiacijoms didelę grėsmę kelia intensyvus poilsiautojų judėjimas, kuris pažeidžia buveines.
Smilčiasprindis yra plačiai paplitusi rūšis, aptinkama Europoje, Kaukaze, Pietų Sibire, Šiaurės Mongolijoje ir Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Lietuvoje šis drugys gyvena pajūrio ir panemunės pievose, o jo buveinės tęsiasi nuo Bitėnų Pagėgių savivaldybėje iki Šilinės Jurbarko rajone.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Norint apsaugoti šią rūšį, svarbu išlaikyti atviras, neužžėlusias smėlio pievas ir šlaitus bei užtikrinti, kad buveinės nebūtų suardytos žmogaus veiklos.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
Buvusi kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas
