🦋 Pietinis satyras (lot. Hipparchia statilinus) – pleštekių (lot. Nymphalidae) šeimos drugys (lot. Lepidoptera), kurį 1766 m. atrado ir aprašė Zygfridas Hufnagelis (Hufnagel).
Į Lietuvos raudonąją knygą pietinis satyras įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 1 (E) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., pietinis satyras priskirtas 3 (R) kategorijai, o nuo 2003 m. – 1 (E) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, pietinis satyras priskirtas VU kategorijai. Iki šiol, pietinis satyras saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Šio drugio sparnai tamsiai rudi, o atstumas tarp jų išskleistų kraštų siekia 44–50 mm. Priekinių sparnų išoriniame krašte yra dvi tamsios „akelės“, apsuptos baltų taškelių. Apatinių sparnų išoriniuose kraštuose taip pat matomos nedidelės juodos dėmelės su trimis baltomis dėmelėmis virš jų. Sparnų apačia kontrastingesnė, raštas panašus į viršutinę pusę, bet su šiek tiek didesnėmis dėmėmis. Lytinis dimorfizmas nežymus – patinai dažniausiai tamsesni už pateles. Patelės turi ryškesnes „akeles“ su gelsvu apvadu ir balsvais taškeliais viduryje, o patinų šis apvadas mažiau ryškus.
Patelės kiaušinėlius deda po vieną ant sausų mitybinių augalų, tokių kaip smiltyniniai šepetukai, dirsės, miglės, aviniai eraičinai. Vikšrai maitinasi naktį, yra rausvai rudi su kontrastingomis nugaros ir šoninėmis linijomis. Žiemoja pirmojo ūgio vikšrai, o lėliukėmis virsta paklotėje.
Drugiai aktyvūs liepos–rugpjūčio mėn., skraido netoli žemės jaunų pušynų pakraščiuose, atviruose smėlynuose su retomis samanų ir kerpių dangomis. Jie maitinasi žydinčiais čiobreliais, viržiais, vanagėmis, kartais užklysta į miško aikšteles ir keliukus, taip pat ilsisi ant įšilusio smėlio.
Pabradės poligono apylinkėse pietiniai satyrai stebimi jau daugiau kaip tris dešimtmečius (2021 m.). Nors populiacija nedidelė, pavieniai individai aptinkami įvairiose buveinėse, išsibarsčiusiose keliose vietose per kelis kilometrus. Populiacijos gausumas laikui bėgant išlieka stabilus.
Pietinis satyras paplitęs Europoje (išskyrus Skandinaviją ir Britų salas), Šiaurės Afrikoje bei Mažojoje Azijoje. Lietuvoje ši rūšis gyvena šiauriniame savo arealo pakraštyje ir aptinkama tik Pabradės apylinkėse, karinio poligono teritorijoje.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės šiai rūšiai yra buveinių trūkumas ir izoliacija. Atvirų, saulės gerai įšildomų plotų užaugimas medžiais, samanų ir kerpių dangos suardymas gali reikšmingai paveikti jų išlikimą. Nors specifinių apsaugos metodų nėra, svarbiausia būtų užtikrinti kseroterminių plotų išsaugojimą, stabdant jų užaugimą ar apsodinimą medžiais.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
Buvusi kategorija: 1 (E) - išnykstančios rūšys, kurios yra ties išnykimo riba ir kurias galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones
