🦋 Pušinis melsvys arba pušyninis melsvys (lot. Pseudophilotes vicrama, angl. Eastern Baton Blue, vok. Östlicher Quendel-Bläuling) – melsvių (lot. Lycaenidae) šeimos drugys (lot. Lepidoptera), kurį 1865 m. atrado ir aprašė Frederikas Mūras (Moore).

Į Lietuvos raudonąją knygą pušinis melsvys įrašytas 2000 m. ir nuo 2000 m. buvo priskirtas 3 (R) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos pušinis melsvys buvo išbrauktas 2003 metais.
Pušinis melsvys yra mažas drugys, kurio sparnų mostas siekia 20–25 milimetrus. Patinų viršutinė sparnų pusė yra melsva su plačiu tamsiu apvadu, o patelių – ruda. Abiejų lyčių drugiai turi baltus sparnų kraštus su tamsiomis dėmelėmis ties gyslomis. Apatinė sparnų pusė yra pilkšva su juodomis dėmelėmis ir oranžinėmis dėmėmis submarginalinėje zonoje. Drugiai skraido žemai virš žemės, greitai ir vikriai.
Pušinis melsvys gyvena sausose ir karštose vietovėse, tokiose kaip šlaitai, atviros pievos, krūmynų pakraščiai ir skurdžios žolės plotai. Drugiai skraido dviem generacijomis per metus: pirmoji – balandžio–gegužės mėn., antroji – liepos–rugpjūčio mėnesiais.
Lervos minta įvairiais augalais, priklausančiais notrelinių (lot. Lamiaceae) ir pupinių (lot. Fabaceae) šeimoms, pavyzdžiui, paprastuoju čiobreliu (lot. Thymus serpyllum) ir geltonžiedžiu barkūnu (lot. Melilotus officinalis).
Pušinis melsvys paplitęs nuo Pietų Azijos (Indijos, Pakistano) iki Tian Šanio kalnų ir Kinijos, taip pat Balkanuose, Turkijoje, Rytų Europoje iki Pietų Suomijos. Europoje šis drugys aptinkamas rytinėje dalyje, o vakarinėje dalyje jį pakeičia artima drugių rūšis (lot. Pseudophilotes baton).
Pagrindinės grėsmės pušinio melsvio populiacijoms yra buveinių praradimas dėl žemės ūkio plėtros, urbanizacijos ir natūralių pievų sukultūrinimo. Siekiant apsaugoti šią rūšį, būtina išsaugoti ir atkurti natūralias buveines, ypač sausas pievas ir krūmynus, kur auga lervų maitinimosi augalai. Taip pat svarbu stebėti populiacijų dinamiką ir imtis priemonių, mažinančių neigiamą žmogaus veiklos poveikį