🦋 Kraujalakinis melsvys (lot. Phengaris teleius, sin. Maculinea teleius, angl. Scarce Large Blue, vok. Heller Wiesenknopf-Ameisenbläuling) – melsvių (lot. Lycaenidae) šeimos drugys (lot. Lepidoptera), kurį 1779 m. atrado ir aprašė Bergštraseris (Bergsträsser).
Į Lietuvos raudonąją knygą kraujalakinis melsvys įrašytas 1992 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 2 (V) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., kraujalakinis melsvys priskirtas 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, kraujalakinis melsvys priskirtas VU kategorijai. Iki šiol, kraujalakinis melsvys saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Kraujalakinio melsvio viršutinio sparno ilgis siekia 13–17 mm, o atstumas tarp išskleistų sparnų kraštų – 34–37 mm. Patinų sparnai viršuje yra nešvariai mėlyni su tamsiai rudu išoriniu kraštu ir neryškiomis apatinės sparno pusės dėmėmis. Patelės sparnų pamatinė dalis mėlyna, o priekinis ir išorinis kraštai su plačia juodai ruda juosta. Apatinė sparnų pusė abiejų lyčių yra pilkai ruda, su juodų taškų eile, apsupta baltais apvadais.
Suaugę kraujalakiniai melsviai maitinasi įvairių žydinčių augalų nektaru. Lervos mityba yra dvejopa. Kiaušinėliai dedami į vaistinių kraujalakių žiedų galvutes, kuriose išsiritę vikšrai minta iki trečiojo ūgio. Tuomet vikšrai nukrinta ant žemės ir laukia, kol juos suras skruzdės (Myrmica genties). Skruzdėlynai tampa vikšrų vystymosi vieta, kur jie minta skruzdėlių lervomis ir žiemoja. Pavasarį vikšrai virsta lėliukėmis, iš kurių išsirita suaugę drugiai. Kraujalakiniai melsviai skraido liepos–rugpjūčio mėnesiais. Jų buveinės yra drėgnos durpingos pievos, šlapios ir vidutinio drėgnumo pievos, esančios prie melioracijos kanalų, paupiuose, pamiškėse ar retmiškių ganyklose.
Kraujalakiniai melsviai sudaro uždaras ir izoliuotas populiacijas. Tinkamos būklės buveinėse jie gali būti vyraujančia skraidymo sezono drugių rūšimi. Tačiau jų gausa svyruoja, priklausomai nuo aplinkos sąlygų ir vidinių populiacijos veiksnių. Per pastarąjį dešimtmetį visose žinomose buveinėse jų gausumas sumažėjo kelis kartus, o dalis buveinių buvo pažeistos ar visai sunaikintos.
Kraujalakinis melsvys yra rūšis, kurios arealas Europoje tęsiasi nuo Prancūzijos iki Uralo, o Azijoje siekia Japoniją. Lietuva yra šiaurinėje šios rūšies paplitimo riboje. Šalyje kraujalakiniai melsviai gyvena Vidurio, Vakarų ir Šiaurės Lietuvos regionuose.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės šios rūšies grėsmės yra ankstyvas šienavimas, intensyvus pesticidų naudojimas, buveinių suskaidymas ir izoliacija bei natūrali atvirų buveinių sukcesija. Neigiamos įtakos taip pat gali turėti pavasarinis žolės deginimas. Norint apsaugoti kraujalakinį melsvį, būtina išlaikyti jų buveinių ekologinę pusiausvyrą ir sumažinti intensyvios ūkinės veiklos poveikį.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
