🦋 Šiaurinis auksinukas (lot. Lycaena helle, angl. Violet Copper, vok. Blauschillernder Feuerfalter) – melsvių (lot. Lycaenidae) šeimos drugys (lot. Lepidoptera), kurį 1775 m. atrado ir aprašė Maiklas Denis ir Ignas Šifermiuleris (Denis & Schiffermüller).
Į Lietuvos raudonąją knygą šiaurinis auksinukas įrašytas 1991 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 1 (E) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., šiaurinis auksinukas priskirtas 3 (R) kategorijai, o nuo 2003 m. – 1 (E) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, šiaurinis auksinukas priskirtas EN kategorijai. Iki šiol, šiaurinis auksinukas saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Šiaurinis auksinukas turi 22–28 mm ilgio sparnus. Patinų sparnai mėlynai violetiniai su metaliniu blizgesiu ir juodomis bei rausvai gelsvomis dėmėmis, o užpakalinis sparnas turi rausvą juostą. Patelės priekinių sparnų apatinė pusė yra molio spalvos su juodomis dėmėmis, o užpakalinių sparnų apatinė pusė juosvai ruda su juodomis dėmėmis ir rausvai ruda juosta. Šie drugiai aktyvūs dieną ir maitinasi žydinčių augalų nektaru.
Lietuvoje šiaurinio auksinuko suaugėliai skraido gegužės–birželio mėn., tačiau kartais pasitaiko ir antroji, negausi, karta liepos–rugpjūčio mėnesiais. Vikšrai maitinasi paprastąja gyvatžole, kuriai patelės deda kiaušinėlius. Vikšrai aptinkami nuo birželio iki rugpjūčio mėn., o lėliukės žiemoja ant žemės paviršiaus.
Šiaurinis auksinukas gyvena pievose, kuriose gausiai auga paprastosios gyvatžolės, būdingos buveinės yra drėgnos pievos, aukštieji žolynai, vandens pakraščių augalija ir žemapelkės. Populiacijos dažniausiai užima mažo ploto (0,5–1 ha) buveines, ir vidutinis tankumas yra 30 individų 1 hektare.
Šiaurinis auksinukas yra reliktinė boreomontaninė rūšis, kurios arealas driekiasi nuo Prancūzijos Pirėnų vakaruose per Centrinę ir Šiaurės Europą, apimant didžiąją dalį Fenoskandijos. Jis aptinkamas Rusijoje (nuo Sibiro iki Usūrijos), Mongolijoje ir Kinijoje. Lietuvoje ši rūšis yra labai reta, sudaro izoliuotas populiacijas, kurios žinomos Šalčininkų, Trakų, Varėnos ir Vilniaus rajonuose.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės rūšiai kyla dėl buveinių blogėjimo ir mozaikinės struktūros praradimo. Intensyvus pievų šienavimas, ganymas ir pievų nenaudojimas kelia didelį pavojų. Siekiant apsaugoti rūšį, būtina išlaikyti buveinių mozaikinę struktūrą ir taikyti tinkamas aplinkos gerinimo priemones.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai
Buvusi kategorija: 1 (E) - išnykstančios rūšys, kurios yra ties išnykimo riba ir kurias galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones
