🦋 Estinė cidarija (lot. Epirrhoe tartuensis) – sprindžių (lot. Geometridae) šeimos drugys (lot. Lepidoptera), kurią 1954 m. atrado ir aprašė Tonu Molsas (Möls).

Į Lietuvos raudonąją knygą estinė cidarija įrašyta 2000 m. ir nuo 2000 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, estinė cidarija priskirta NT kategorijai. Iki šiol, estinė cidarija saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Šių drugių išskleistų sparnų plotis siekia 24–26 milimetrus. Sparnai yra balsvi, su pilku kontrastingu raštu, todėl šios rūšies atpažinimas gali būti sudėtingas, nes ji labai panaši į kitas tos pačios genties sprindžių rūšis. Estinė cidarija gyvena specifinėse buveinėse, pavyzdžiui, žemapelkėse, tarpinio tipo pelkėse, užpelkėjusiose ir krūmuotose pievose, todėl yra šlapynių indikatorinė rūšis. Suaugę drugiai skraido naktimis, tačiau dažnai pabaidyti pakyla nuo žolinių augalų ir dienomis. Jų gyvenimo ciklas apima vieną generaciją per metus, o suaugę drugiai aptinkami nuo birželio vidurio iki rugpjūčio pradžios.
Vikšrai maitinasi lipikų genties augalų lapais, ypač pelkiniais lipikais. Žiemoja lėliukės.
Lietuvoje žinoma daugiau nei 20 radaviečių (2021 m.), ir nors rūšis gyvena izoliuotomis populiacijomis, tinkamose buveinėse ji gali būti gana gausi, kartais aptinkama kelios dešimtys individų.
Estinė cidarija paplitusi Europoje, Lenkijos šiaurrytinėje dalyje, Latvijoje, Estijoje, Pietų Suomijoje, europinėje Rusijos dalyje iki Uralo, taip pat aptinkama Vakarų Sibire, pasiekiančiame Sajanų kalnus. Lietuvoje ši rūšis randama izoliuotose populiacijose Vidurio, Rytų ir Pietų Lietuvoje.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didžiausios grėsmės estinėms cidarijoms kyla dėl šlapžemių hidrologinio režimo pokyčių, ypač intensyvaus pelkinių buveinių sausinimo, atlikto prieš kelis dešimtmečius. Kitos grėsmės apima nenaudojamų pievų savaiminį užžėlimą krūmais arba jų užsodinimą mišku, buveinių fragmentaciją ir izoliaciją. Norint apsaugoti šią rūšį, būtina atlikti gamtotvarkos priemones tinkamose buveinėse, tokius kaip sumedėjusios augalijos šalinimas ir ekstensyvus ganymas, o taip pat nekeičiant buveinių ir gretimų teritorijų hidrologinio režimo.
Estinė cidarija yra puikus pavyzdys, kaip klimato kaita ir žmogaus veikla, ypač pelkių sausėjimas, gali paveikti specifines rūšis. Pavyzdžiui, ši rūšis reaguoja į šlapžemių hidrologijos pokyčius, kas gali lemti jų buveinių praradimą. Be to, šlapžemės yra labai jautrios sausėjimo poveikiui, todėl ši rūšis yra itin pažeidžiama, kai pelkės tampa sausos.
UICN kategorija: NT – arti grėsmės esantys (liet. NT) taksonai