🦗 Pleištinis žirgelis arba pleištinė skėtė, pleištinis laumžirgis (lot. Ophiogomphus cecilia) – upinių žirgelių (lot. Gomphidae) šeimos laumžirgis arba žirgelis (lot. Odonata), kurį 1785 m. atrado ir aprašė Etjenas Gefrojus ir Antonijus Forkrojus (Geoffroy & Fourcroy).
Į Lietuvos raudonąją knygą pleištinis žirgelis įrašytas 2003 m. ir nuo 2003 m. buvo priskirtas 4 (I) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, pleištinis žirgelis priskirtas NT kategorijai. Iki šiol, pleištinis žirgelis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Šis vabzdys yra vidutinio dydžio – nesunkiai atpažįstamas iš žalios krūtinės bei pilvelio pamato ir kontrastuojančios geltonos viršutinės pilvelio dalies.
Lervos upėse vystosi 2–3 m., minta smulkiais dugno bestuburiais. Atėjus birželiui, subrendusios lervos išlipa ant kranto, išsineria ir tampa suaugėliais. Brandaus amžiaus individai neapsiriboja tik gimtosiomis upėmis – jie pasirodo pievose, pelkėse, miškų aikštėse ar net prie lauko keliukų, tupėdami ant žemės ir medžiodami praskrendančius vabzdžius. Pasimaitinusios patelės grįžta prie upių ir ten deda kiaušinius, užtikrindamos rūšies populiacijos tęstinumą.
Veisimuisi tinkamiausios vidutinio dydžio ir didelės, sraunios bei švarios upės, dažnai vadinamos lašišinėmis. Tokiose upėse dugnas sudarytas iš žvirgždo, nėra dumblo pertekliaus, vandens augalijos nedaug, o upės vagai neužstoti medžiai leidžia saulei pasiekti vandens paviršių. Tokiomis sąlygomis lervų gausu – pavyzdžiui, Neries krantuose suaugėlių ritimosi metu aptinkama iki šešių išnarų viename kranto metre, o papildomo maitinimosi vietose užfiksuota iki aštuonių suaugusių individų 100 m atkarpoje.
Pleištinis žirgelis laikomas gera vandens ekosistemų sveikatos indikatoriumi. Jei jis gausiai aptinkamas tam tikroje upėje, tai rodo, kad vanduo švarus ir ekosistema yra pusiausvyroje. Be to, šis vabzdys pasižymi puikiu regėjimu bei manevringumu, leidžiančiu staigiai pakilti ir pasigauti grobį – tokios savybės padeda jam sėkmingai išgyventi įvairiose aplinkose.
Pleištinis žirgelis yra palearktinė rūšis, kurios arealas driekiasi nuo Prancūzijos vakaruose iki Baikalo ežero rytuose, o šiaurės–pietų kryptimi – nuo Suomijos iki Graikijos. Lietuvoje ši rūšis paplitusi plačiai, tačiau jos gausumas didžiausias rytinėse, pietrytinėse ir vakarinėse šalies dalyse. Vidurio Lietuvos žemumose pleištinis žirgelis aptinkamas kur kas rečiau, kas rodo, kad aplinkos sąlygos ten jam mažiau palankios.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didžiausią grėsmę šiai rūšiai kelia natūralių upių buveinių pokyčiai. Upių patvenkimas, hidrologinių sąlygų keitimas, trąšų bei pesticidų naudojimas skatina vandens augalų perteklių, prastina aplinką ir gali lemti populiacijos nykimą. Norint apsaugoti pleištinį žirgelį, būtina palaikyti natūralų upių režimą, vengti kenksmingų cheminių medžiagų ir išlaikyti gerą vandens kokybę. Šitaip rūšis gali išlikti bei klestėti, prisidėdama prie upių ekosistemų pusiausvyros.
UICN kategorija: NT – arti grėsmės esantys (liet. NT) taksonai
Buvusi kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas
