🦗 Mažoji išnura arba mažoji strėliukė (lot. Ischnura pumilio) – strėliukių (lot. Coenagrionidae) šeimos laumžirgis arba žirgelis (lot. Odonata), kurią 1825 m. atrado ir aprašė T. Šapentjeris (Charpentier).
Į Lietuvos raudonąją knygą mažoji išnura įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 2 (V) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2003 m., mažoji išnura priskirta 4 (I) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, mažoji išnura priskirta EN kategorijai. Iki šiol, mažoji išnura saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Mažoji išnura yra viena mažiausių strėliukių, kurios kūno ilgis ir išskėstų sparnų plotis siekia apie 30 milimetrų. Išvaizda labai primena elegantiškąją išnurą (lot. Ischnura elegans), tačiau skiriasi pilvelio segmentų spalvomis: patelės neturi šviesaus segmento pilvelio gale, o patinėlių šviesiai mėlynas segmentas apima pusantro narelio. Jaunos patelės yra oranžinės, o vėliau įgyja žalią arba mėlyną spalvą. Patinėliai bręsdami iš žalios spalvos tampa mėlyni.
Mažųjų išnurų lervos, kurios yra mažai konkurencingos, dažniausiai aptinkamos jaunuose vandens telkiniuose su menka augalija ir be organinių nuosėdų. Palankiausios buveinės – seklūs, greitai įšylantys stovinčio vandens telkiniai karjeruose, išvalytuose grioviuose ar kūdrose. Kartais šios rūšies randama ir natūraliose buveinėse, pavyzdžiui, didesnių upių slėniuose ar pajūrio smėlynų įdubose. Lervos minta smulkiais bestuburiais, o jų vystymasis trunka vienus arba dvejus metus. Suaugę individai skraido nuo gegužės vidurio iki rugsėjo, medžiodami smulkius vabzdžius. Kadangi tinkamos buveinės ilgainiui užauga augalija, suaugėliai dažnai ieško naujų vietų, todėl migruojančių individų galima sutikti toli nuo įprastų buveinių.
Populiacijos gausumas svyruoja: dažniausiai stebimi pavieniai ar keli individai, tačiau retais atvejais jų gali būti dešimtys. Dėl natūralių buveinių stygiaus ir nestabilios antropogeninių vandens telkinių būklės rūšies populiacijos dydis labai priklauso nuo ūkinės veiklos, kasybos darbų bei naujų buveinių formavimosi.
Mažoji išnura yra vidutinių platumų rūšis, kurios arealas apima beveik visą Europą, išskyrus šiaurinę Fenoskandiją, taip pat Šiaurės Afriką, Artimuosius Rytus, Mongoliją ir Šiaurės Kiniją. Šiai rūšiai būdinga plati migracijos zona, nes ieškoma naujų tinkamų buveinių. Lietuvoje ji padrikai paplitusi visoje teritorijoje, tačiau rytiniuose regionuose aptinkama rečiau.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės mažajai išnurai yra vandens telkinių sunaikinimas kasybos metu arba jų užaugimas augalija. Siekiant išsaugoti šią rūšį, būtina reguliuoti kasybos darbus ir užtikrinti tinkamą karjerų rekultivavimą. Kartais reikalingos gamtotvarkos priemonės, kurios leistų reguliariai atnaujinti seklius vandens telkinius.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai
Buvusi kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas
