🦗 Grakščioji skėtė (lot. Leucorrhinia caudalis, angl. Lilypad Whiteface, vok. Zierliche Moosjungfer) – raštuotųjų skėčių (lot. Libellulidae) šeimos laumžirgis arba žirgelis (lot. Odonata), kurią 1840 m. atrado ir aprašė T. Šapentjeris (Charpentier).

Į Lietuvos raudonąją knygą grakščioji skėtė įrašyta 2003 m. ir nuo 2003 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, grakščioji skėtė priskirta NT kategorijai. Iki šiol, grakščioji skėtė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Šio vabzdžio kūno ilgis yra 33–37 mm, o užpakalinių sparnų ilgis siekia 29–32 milimetrus. Priekiniai ir apatiniai sparnai yra skirtingos formos, o apatiniai sparnai prisitvirtinę prie krūtinės tik viršutine sparnų dalimi. Suaugusių patinų pterostigma yra balta, apsupta juodų gyslų, o patelių ir jaunų patinų – tamsiai ruda. Galvos priekis baltas, o visa apatinė lūpa juoda. Kūnas trumpas, platus, matinis, pilvelio septintasis ir aštuntasis segmentai praplatėję, analiniai priedėliai balti. Rūšiai būdingas ryškus lytinis dimorfizmas ir spalvų kaita bręstant.
Ši rūšis yra dalinės metamorfozės vabzdys, kurio lervos ir suaugėliai yra plėšrūs. Lervos, kurios subrendusios pasiekia 18–20 mm ilgį, vystosi 2 metus ir gyvena tarp povandeninės augalijos.
Suaugėliai yra aktyvūs dieną, skraido virš vandens telkinio ar siauroje pakrantės juostoje, dažnai ilsisi ant plūduriuojančių vandens augalų lapų. Suaugę individai retai nutolsta nuo vandens telkinių, kuriuose veisiasi. Skraido nuo gegužės pabaigos iki liepos vidurio.
Grakščiosios skėtės aptinkamos įvairaus trofiškumo vandens telkiniuose, nuo mezotrofinių iki silpnai eutrofinių, su gausia plūduriuojančia ir panirusia vandens augalija. Tinkamiausi šios rūšies vandens telkiniai yra 1–3 m gylio, skaidraus vandens, dažnai su tolygiai gilėjančiais šlaitais. Lietuvoje šios rūšies skėčių dažniausiai aptinkama miško ežeruose ir apleistuose karjeruose. Šių vabzdžių subpopuliacijos gali išgyventi net ir vietose, kuriose yra žuvų, nes jų lervos turi spyglius, padedančius apsisaugoti nuo plėšrūnų.
Populiacijos gausumas Lietuvoje yra fragmentiškas. Tinkamose buveinėse šių vabzdžių aptinkama nuo pavienių individų iki kelių dešimčių.
Grakščioji skėtė yra palearktinė rūšis, kurios arealas tęsiasi nuo Vakarų Europos (Vakarų Prancūzijos) iki Vidurio Sibiro pietų, taip pat žinoma keliolika radaviečių rytinėje Uralo pusėje, Šiaurės Altajuje ir prie Baikalo ežero. Lietuva yra rytinėje šios rūšies arealo dalyje, ir grakščiosios skėtės plačiai paplitusios visoje šalies teritorijoje.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės grakščiajai skėtei yra buveinių kokybės blogėjimas, kurį sukelia per didelė eutrofikacija, tarša, hidrologinio režimo pokyčiai, taip pat intensyvus ūkinis vandens telkinių naudojimas, pavyzdžiui, žuvininkystės tvenkiniuose. Siekiant apsaugoti šią rūšį, būtina išlaikyti neužžėlusius krantus, palaikyti optimalų vandens lygį ir užtikrinti buveinių tinkamą būklę.
UICN kategorija: NT – arti grėsmės esantys (liet. NT) taksonai