🦗 Žaliasis laumžirgis (lot. Aeshna viridis, angl. Green Hawker, vok. Grüne Mosaikjungfer) – tikrųjų laumžirgių (lot. Aeshnidae) šeimos laumžirgis arba žirgelis (lot. Odonata), kurį 1836 m. atrado ir aprašė Fridrichas Eversmanas (Eversmann).
Į Lietuvos raudonąją knygą žaliasis laumžirgis įrašytas 2003 m. ir nuo 2003 m. buvo priskirtas 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, žaliasis laumžirgis priskirtas NT kategorijai. Iki šiol, žaliasis laumžirgis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Šis vidutinio dydžio laumžirgis išsiskiria šviesiai žaliais krūtinės šonais, beveik be tamsaus rašto. Patino pilvelyje matomos žydros dėmės, o patelės pilvelis turi žalių dėmių.
Poravimosi sezonas prasideda anksti ryte, o dieną patelė deda kiaušinius į pusiau panirusius alijošinių aštrių lapus, rečiau – į švendrų ar šiurpių lapus. Kiaušiniai peržiemoja, o pavasarį iš jų išsirita lervos, kurios vystosi dvejus ar trejus metus. Šios lervos, būdamos plėšrios, minta vandens bestuburiais, o vėliau – ir žuvų mailiumi bei buožgalviais. Suaugę laumžirgiai išsirita birželio viduryje ir skraido iki rugsėjo. Jie minta ore pagaunamais smulkiais vabzdžiais.
Rūšiai būdingas prieraišumas specifinėms buveinėms. Lervos vystosi tik nerūgščiuose, santykinai švariuose stovinčio vandens telkiniuose su alijošinių aštrių sąžalynais. Tinkamos buveinės yra senvagės, pelkėjantys ežerai ar užaugantys kanalai. Suaugę individai retai nutolsta nuo veisimosi vietų. Veisimui tinkamų telkinių pakrantėse ritimosi metu išnarų tankumas gali siekti iki 5 vienetų kvadratiniame metre. Nemuno deltoje vienu metu buvo stebėta iki trisdešimties skraidančių suaugėlių. Žaliojo laumžirgio gebėjimas beveik visą gyvenimą praleisti netoli gimtojo telkinio daro jį itin jautrų buveinių pokyčiams, o tai pabrėžia, kaip svarbu išsaugoti natūralias sąlygas tokiose vietovėse.
Žaliasis laumžirgis paplitęs Vakarų Palearktikos taigos ir lapuočių miškų juostoje. Vakarinė jo paplitimo riba siekia Olandiją, o rytinė – Altajaus kalnus. Šiaurėje jis aptinkamas Suomijoje, o pietuose – Vengrijoje ir Kroatijoje. Lietuvoje šį laumžirgį galima rasti visoje šalies teritorijoje, kur yra tinkamos buveinės.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinę grėsmę rūšiai kelia buveinių degradacija ir jų kokybę bloginantys veiksniai, tokie kaip vandens telkinių eutrofizacija dėl perteklinio tręšimo aplinkiniuose laukuose, pesticidų naudojimas, įžuvinimas, augalijos šalinimas, telkinių patvenkimas ir pritaikymas rekreacijai. Rūšies apsaugai būtina išsaugoti vandens telkinius su alijošinių aštrių sąžalynais ir vengti intensyvaus žemės ūkio netoli veisimosi vietų. Taip pat svarbu riboti fosforo, azoto trąšų ir pesticidų naudojimą.
UICN kategorija: NT – arti grėsmės esantys (liet. NT) taksonai
