🦗 Johansono strėliukė (lot. Coenagrion johanssoni, vok. Arktische Azurjungfer, Nordische Azurjungfer) – strėliukių (lot. Coenagrionidae) šeimos laumžirgis arba žirgelis (lot. Odonata), kurią 1894 m. atrado ir aprašė Johanas Valengrynas (Wallengren).

Į Lietuvos raudonąją knygą johansono strėliukė įrašyta 2003 m. ir nuo 2003 m. buvo priskirta 4 (I) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2007 m., johansono strėliukė priskirta 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, johansono strėliukė priskirta CR kategorijai. Iki šiol, johansono strėliukė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Ši rūšis yra kiek mažesnė už kitas mėlynųjų strėliukių rūšis, jos kūno ilgis siekia iki 30 mm, o išskėstų sparnų plotis – 35 milimetrus. Patinėliai išvaizda primena pasaginės ir gražiosios strėliukių patinėlius, tačiau išsiskiria juodu piešiniu ant pilvelio antrojo segmento bei ištisine juoda juosta pilvelio šonų apačioje.
Lietuvoje Johansono strėliukės lervos gyvena aukštapelkėse esančiuose distrofiniuose ežeruose, kur gausu kimininių liūnų bei baltųjų saidrų ir svyruoklinių viksvų augalų pakrantėse. Kaimyninėse šalyse rūšis aptinkama ir kitokiose buveinėse, pavyzdžiui, smulkiuose žemapelkių bei tarpinių pelkių telkiniuose su gausia vandens augalija. Lervos vystosi 1–2 m., minta smulkiais vandens bestuburiais, o suaugėliai skraido nuo birželio pradžios iki rugpjūčio. Jie vengia atvirų vandens plotų, laikosi žemoje pakrantės augalijoje arba nutolusiose pelkių žolynuose, kur medžioja smulkius vabzdžius, tokius kaip uodai. Poravimosi metu sudaromas tandemas, kuriame kiaušinėliai dedami į vandens augalų stiebus.
Lietuvoje žinomos tik dvi didesnės populiacijos: viena Girutiškio pelkėje, kita Šimonių girioje. Masinio skraidymo metu šiose populiacijose gali būti stebimi keli šimtai individų. Johansono strėliukė yra reta ir gana paslaptinga rūšis, kurios aptikimas Lietuvoje laikomas biologinės įvairovės tyrimų sėkme. Ši rūšis laikoma vienu iš taigos ekosistemų sveikatos rodiklių.
Johansono strėliukė yra taigos zonos rūšis, paplitusi nuo Norvegijos iki Tolimųjų Rytų, o pietvakarinė jos arealo riba siekia Lietuvą ir šiaurinę Baltarusijos dalį. Lietuvoje šią rūšį pirmą kartą 1934 m. Biržuose aptiko Jonas Alekna. Vėliau ji rasta viename ežere Labanoro girioje 2001 m., o 2018 m. – keliuose ežeruose Šimonių girioje.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Grėsmės šiai rūšiai kyla dėl jos riboto paplitimo ir klimato kaitos. Kadangi Johansono strėliukė yra šiaurinė rūšis, jos buveinės gali tapti nebetinkamos dėl šylančio klimato ir kintančių ekologinių sąlygų. Girutiškio pelkės ir Šimonių girios radavietės yra saugomos teritorijos, todėl tiesioginės sunaikinimo grėsmės šiuo metu nėra. Vis dėlto klimato kaitos poveikis gali lemti šios rūšies nykimą.
Buvusi kategorija: 2 (V) - pažeidžiamos rūšys, kurių populiacijų skaičius ir individų gausumas populiacijose sparčiai mažėja