🦋 Baltamargė meškutė (lot. Arctia villica, angl. Cream-spot tiger, vok. Schwarzer Bär) – meškučių (lot. Arctiidae) šeimos drugys (lot. Lepidoptera), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą baltamargė meškutė įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 1 (E) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., baltamargė meškutė priskirta 3 (R) kategorijai, o nuo 2003 m. – 0 (Ex) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos baltamargė meškutė buvo išbraukta 2019 metais.
Drugiai yra tamsiai juodos spalvos, o ant priekinių sparnų turi po vieną trumpą baltą juostelę, einančią skersai sparno. Rūšis turi vieną generaciją, kurios atstovai randami nuo birželio pradžios iki liepos pabaigos. Suaugę drugiai gyvena ūksminguose plačialapių lapuočių ir mišriuosiuose miškuose, ypač miškų kirtavietėse ar miškinguose upių slėniuose. Skraido tik dieną, kas yra neįprasta daugeliui sprindžių šeimos drugių. Pabaidyti, šie drugiai greitai skrenda tarp medžių, o tamsi jų spalva padeda puikiai maskuotis aplinkoje, todėl juos sunku pastebėti. Vikšrai minta tik varpotųjų juodžolių (lot. Actaea spicata) lapais, dažniausiai slepiasi apatinėje lapų pusėje ir pajutę pavojų, nukrenta ant žemės. Žiemoja lėliukės.
Dėl savo neįprastos elgsenos ir greito skraidymo, šiuos drugius pastebėti sunku, todėl duomenų apie baltajuosčių juodsprindžių populiaciją Lietuvoje nėra daug. Pirmą kartą jie aptikti Ukmergės rajone, Vaisgėliškio miške, 1978 metais. Iki šiol žinoma apie dvidešimt radaviečių, kur aptinkami pavieniai drugiai.
Baltamargės meškutės galerija
Baltajuosčiai juodsprindžiai labiausiai paplitę Palearktikoje, randama Europoje nuo Alpių iki Karpatų. Izoliuotų populiacijų aptinkama Pirėnuose, Centrinėje Vokietijoje, Balkanų šalyse ir Ukrainoje. Labai reta Latvijoje ir Estijoje, negausi Norvegijoje, Švedijoje ir Suomijoje. Taip pat paplitusi Pietų Sibire, Sachaline, Korėjoje ir Japonijoje. Lietuvoje šių drugių pastebėta Vidurio ir Pietų regionuose, įskaitant Jonavos, Kaišiadorių, Kauno, Kėdainių, Lazdijų, Raseinių, Ukmergės ir Trakų rajonus.
Šiuo metu trūksta duomenų apie veiksnius, ribojančius šios rūšies paplitimą Lietuvoje. Kadangi vikšrai minta tik varpotosiomis juodžolėmis, kurios auga ūksmingose vietovėse, tikėtina, kad plynieji miškų kirtimai daro įtaką jų populiacijos gausumui ir fragmentacijai. Siekiant apsaugoti šiuos drugius, svarbu riboti miškų kirtimus žinomose radavietėse.
