🐞 Didysis ąžuolinis ūsuotis (lot. Cerambyx cerdo, angl. Great Capricorn Beetle, vok. Großer Eichenbock) – ūsuočių (lot. Cerambycidae) šeimos vabalas (lot. Coleoptera), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą didysis ąžuolinis ūsuotis įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 1 (E) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2003 m., didysis ąžuolinis ūsuotis priskirtas 0 (Ex) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos didysis ąžuolinis ūsuotis buvo išbrauktas 2019 metais.
Didžiojo ąžuolinio ūsuočio kūnas 25-55 mm ilgio, juodas arba tamsiai rudas, turi gana ilgas antenas.
Didysis ąžuolinis ūsuotis vystosi negyvoje ąžuolų medienoje. Lervos vystymosi ciklas trunka apie trejus metus. Suaugę vabalai aktyviausi birželio – liepos mėnesiais ir dažniausiai pastebimi prieblandoje. Jie mėgsta šviesius, brandžius ąžuolynus, kur jų vystymuisi tinkamos sąlygos suteikia senos, džiūstančios ar jau nudžiūvusios ąžuolų liekanos.
Iki šiol kiekvienoje Lietuvos radavietėje buvo rasta tik po vieną vabalą, todėl galima manyti, kad rūšis yra labai reta. Dėl nepakankamos stebėsenos ir žinių apie buveines, šių vabalų populiacijos gausumas šalyje yra neaiškus.
Iki šiol Lietuvoje buvo aptikti tik keturi didžiojo ąžuolinio ūsuočio individai. Šie vabalai buvo rasti Palangoje (1936 m.), Merkinėje (1937), Čepkelių rezervate (1985) ir Dubravos miške (1988). Tai rodo, kad rūšis yra ypač reta, o populiacijos dydis bei pasiskirstymas yra nepakankamai ištirtas.
Didysis ąžuolinis ūsuotis yra retas ir saugotinas vabalas, paplitęs Pietų ir Vidurio Europoje, taip pat aptinkamas pietinėje Švedijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Kaukaze ir Artimuosiuose Rytuose. Lietuvoje, esant šiauriniame jo paplitimo areale, šis vabzdys pastebimas labai retai.
Didžiausią grėsmę didžiajam ąžuoliniam ūsuočiui kelia intensyvi miškų ūkinė veikla, ypač brandžių ąžuolynų kirtimai ir senų, džiūstančių ar jau nudžiūvusių ąžuolų pašalinimas iš miškų. Norint apsaugoti šią rūšį, būtina riboti brandžių ąžuolynų kirtimus ir palikti pavienius nudžiūvusius ąžuolus miškuose. Taip pat svarbu šalinti pomiškį aplink medžius, kuriuose gyvena didysis ąžuolinis ūsuotis, kad būtų užtikrintos tinkamos jo vystymosi sąlygos.
Apsaugos priemonės turėtų apimti ne tik tiesioginį draudimą kirsti senus ąžuolus, bet ir buveinių stebėseną bei atitinkamas gamtosaugos programas, kurios padėtų išsaugoti šios rūšies buveines.
