🦋 Geltonmargė meškutė (lot. Arctia aulica, sin. Hyphoraia aulica, angl. Brown tiger moth) – erebidų (lot. Erebidae) šeimos drugys (lot. Lepidoptera), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą geltonmargė meškutė įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 2 (V) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., geltonmargė meškutė priskirta 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, geltonmargė meškutė priskirta DD kategorijai. Iki šiol, geltonmargė meškutė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Geltonmargė meškutė yra vidutinio dydžio drugys. Išskleistų sparnų ilgis siekia 34–42 mm. Lytinis dimorfizmas nedidelis – patelės šiek tiek stambesnės už patinėlius. Priekiniai sparnai rudi su šviesiai geltonomis dėmelėmis, apatiniai sparnai yra ryškiai geltoni su juodomis dėmėmis, kurios gali susilieti į juosteles. Pilvelis dryžuotas, geltonas ir rudas.
Patinėliai aktyviausi dieną, o patelės dažniau skraido naktimis. Drugiai skraido gegužės–birželio mėnesiais. Rūšis yra polifaginė, o vikšrai minta įvairiais augalais, tokiais kaip kiaulpienės, kraujažolės, gysločiai ir sidabražolės. Vikšrai yra tamsiai rudi arba juodi, su karputėmis ir ilgėjančiais šereliais link kūno galo. Žiemą jie išgyvena vikšro stadijoje, o lėliukė randama tarp augalų, arti žemės.
Geltonmargė meškutė yra kseroterminė rūšis, prisitaikiusi gyventi šiltose, saulėtose buveinėse. Ji dažniausiai aptinkama gerai įšylančiose pamiškėse, dykvietėse ir atvirose eroduojančiose smėlio plotuose, apaugusiuose kerpėmis ir retais žoliniais augalais.
Populiacijos gausumas nėra žinomas – Lietuvoje šis drugys aptinkamas pavienių individų pavidalu. Tai rodo, kad populiacija yra mažo dydžio ir išsibarsčiusi.
Geltonmargė meškutė yra reta rūšis, aptinkama tiek Europoje, tiek Azijoje. Dėl tinkamų buveinių nykimo jos populiacijos tapo fragmentiškos ir izoliuotos, o Lietuvoje ji aptinkama itin retai.
Geltonmargė meškutė yra palearktinė rūšis, paplitusi nuo Vakarų Prancūzijos iki Tolimųjų Rytų. Pietuose jos arealas apima Italiją, Balkanus, Graikiją ir Juodosios jūros regioną. Rūšis neaptinkama Britų salose ir Norvegijoje. Lietuvoje apie šios rūšies paplitimą yra mažai duomenų – per pastaruosius 50 metų užfiksuota tik kelios radavietės. Šiuo metu žinoma populiacija Rūdninkų poligone.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės geltonmargei meškutei yra tinkamų buveinių degradacija ir izoliacija. Buveinės nyksta dėl miškų sodinimo, urbanizacijos ir natūralių procesų, kai eroduojantys smėlynai apauga krūmais ir medžiais. Siekiant išsaugoti šią rūšį, būtina taikyti gamtotvarkos priemones, skirtas atviroms ir šiltoms buveinėms išsaugoti.
UICN kategorija: DD - taksonai, apie kuriuos trūksta duomenų
