🐞 Didysis puošniažygis (lot. Carabus coriaceus) – žygių (lot. Carabidae) šeimos vabalas (lot. Coleoptera), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą didysis puošniažygis įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 2 (V) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., didysis puošniažygis priskirtas 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, didysis puošniažygis priskirtas NT kategorijai. Iki šiol, didysis puošniažygis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Didysis puošniažygis yra stambus, juodos spalvos vabalas, kurio kūno ilgis siekia 32–42 mm. Viršutiniai žandai yra ilgi, išsilenkę beveik per visą ilgį, paviršius su smulkiomis, retai išsidėsčiusiomis duobutėmis. Antsparniai vienodai grublėti, be aiškių vagučių ir briaunelių. Pirmasis antenų narelis viršutinėje pusėje neturi šerelių, o viršutinė lūpa yra triskiautė. Šis vabzdys neskraido ir yra grobuoniškas, aktyviausias naktimis.
Gyvena vidutinio drėgnumo, molingo dirvožemio buveinėse – dažniausiai lapuočių ar mišriuosiuose miškuose, pamiškėse, parkuose, upių šlaituose ir soduose. Rečiau aptinkamas pievose. Dienos metu dažniausiai slepiasi samanose, po rąstgaliais ar žieve. Generacijos trukmė yra beveik dveji metai. Žiemoja pirmojo arba antrojo ūgio lervos ir naujos kartos suaugėliai, kurie pradeda veistis pavasarį.
Esamų populiacijų gausumas nėra įvertintas. Daugiausia populiacijų aptinkama Vidurio Lietuvos žemumoje, ypač Jiesios kraštovaizdžio ir Kamšos botaniniame-zoologiniame draustiniuose, kur stebėta po keliolika suaugusių individų. Vakarų ir rytų Lietuvos dalyse aptinkama pavienių individų, o Pajūrio žemumoje didysis puošniažygis dar neaptiktas.
Didysis puošniažygis paplitęs Europoje. Pietuose arealas siekia pietinę Italijos dalį, Prancūziją, Graikiją, Turkiją; šiaurėje – Trondheimo (Norvegija), Dalarnos (Švedija), Sankt Peterburgo (Rusija) apylinkes; rytuose – Jaroslavlio, Žemutinio Naugardo, Tambovo sritis, Mordviją (Rusija). Dėl intensyvios žemdirbystės, miškų kirtimų ir dirvų sausinimo daugelyje Europos šalių ši rūšis sparčiai nyksta. Lietuvoje aptinkama izoliuotomis populiacijomis, žinoma keliasdešimt radaviečių, daugiausia Vidurio Lietuvos žemumoje.
Pagrindinės grėsmės populiacijoms yra tinkamų buveinių fragmentacija, plynieji miškų kirtimai, buveinių sausėjimas ir urbanizacija. Siekiant išsaugoti šią rūšį, būtina drausti plynuosius miškų kirtimus vidutinio drėgnumo lapuočių ar mišriuosiuose miškuose, stabdyti buveinių sausėjimą, riboti urbanizaciją ir rekreacinių zonų steigimą miškų parkuose.
UICN kategorija: NT – arti grėsmės esantys (liet. NT) taksonai
