🐞 Ūsenis dailidė arba ūsuotis dailidė (lot. Ergates faber, vok. Mulmbock) – ūsuočių (lot. Cerambycidae) šeimos vabalas (lot. Coleoptera), kurią 1761 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą ūsenis dailidė įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 2 (V) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., ūsenis dailidė priskirta 3 (R) kategorijai, o nuo 2003 m. – 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, ūsenis dailidė priskirta EN kategorijai. Iki šiol, ūsenis dailidė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Ūsenio dailidės kūno ilgis siekia nuo 23 iki 60 milimetrų. Patinų kūnas rusvai rudas, o patelių – juodai rudas. Priešnugarėlė yra raukšlėta, su smulkiai dantytais šoniniais kraštais, o patinų priešnugarėlėje matomi du blizgantys gumburėliai. Ūsenis dailidė gyvena šviesiuose, sausuose miškuose, dažniausiai pušynuose, rečiau eglėse ar net lapuočiuose medžiuose, tokiuose kaip tuopos ir alksniai.
Lervų vystymasis užtrunka nuo 3 iki 12 m., priklausomai nuo medienos drėgmės ir klimato sąlygų. Pradžioje lervos gyvena po žieve, vėliau įsigraužia į medieną, kur išgraužia iki 3 cm skersmens takus. Lėliukėmis virsta birželio mėnesį, o vabalai pasirodo nuo liepos iki rugsėjo. Suaugę vabzdžiai gyvena apie 40 dienų, yra aktyvūs temstant ir naktį. Kiaušinius deda šiltais vakarais, kai temperatūra siekia bent 22 °C.
Ūsenis dailidė paplitęs Pietų ir Centrinėje Europoje, taip pat Šiaurės Afrikoje. Šiaurinė jo arealo riba siekia Švediją ir Latviją, rytuose paplitimas apima Siriją bei Iraką. Lietuvoje ši rūšis aptinkama pietinėje dalyje, daugiausia Dzūkijos miškuose.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didžiausia rūšies nykimo grėsmė yra tinkamų buveinių trūkumas dėl brandžių, nudžiūvusių ar džiūstančių medžių pašalinimo. Apsaugai būtina užtikrinti, kad gyvenamose vietose liktų pavienių brandžių pušų, kurios būtų gerai apšviestos saulės. Toks buveinių išsaugojimas padėtų išlaikyti šios rūšies populiacijas Lietuvoje.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai
Buvusi kategorija: 2 (V) - pažeidžiamos rūšys, kurių populiacijų skaičius ir individų gausumas populiacijose sparčiai mažėja
