🐞 Žalvarinis puošniažygis (lot. Carabus nitens, vok. Heidelaufkäfer) – žygių (lot. Carabidae) šeimos vabalas (lot. Coleoptera), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą žalvarinis puošniažygis įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, žalvarinis puošniažygis priskirtas EN kategorijai. Iki šiol, žalvarinis puošniažygis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Šis plėšrus neskraidantis vabzdys mėgsta tiek sausas smėlingas, tiek drėgnas durpingas buveines, kur dažniausiai auga viržiai. Jis taip pat gali apsigyventi pajūrio ar žemyninėse kopose, pievose ar išretėjusiuose pušynuose. Žalvarinio puošniažygio kūnas yra 13–18 mm ilgio, su išskirtiniais bruožais, kaip žėrinti auksu spalva, purpuriniai pakraščiai ir skaisčiai žalios juostos tarp juodų antsparnių briaunelių. Šie vabalai aktyvūs dieną ir minta vikšrais bei sliekais.
Poravimasis ir kiaušinių dėjimas vyksta gegužės-birželio mėnesiais, o naujos kartos suaugėliai žiemoja dirvoje lėliukių lopšeliuose. Lervų vystymasis trunka 35–40 d., o suaugę vabalai gali gyventi kelerius metus.
Populiacijų gausumas Lietuvoje nėra tiksliai įvertintas. Keliolika individų buvo stebėta Baluošos aukštapelkėje Švenčionių rajone, Palių durpyne Prienų rajone bei Šimonių girioje Kupiškio ir Anykščių rajonuose, kitose vietose aptikti tik pavieniai egzemplioriai.
Žalvarinis puošniažygis yra viena puošniausių ir ryškiausiai žėrinčių žygių rūšių, aptinkama tik Europoje. Jos paplitimas apima vakarinę Prancūziją, Alpių ir Karpatų regionus, šiaurinę Ukrainą bei tundros pietinius pakraščius, kur rūšis yra dažnesnė. Lietuvoje šis vabalas gyvena izoliuotose populiacijose, užfiksuota keliasdešimt jo radimviečių.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didžiausios grėsmės rūšiai yra tinkamų buveinių fragmentacija, aukštapelkių sausėjimas bei apaugimas krūmais ir medžiais, taip pat viržynų nykimas. Siekiant išsaugoti žalvarinio puošniažygio populiacijas, būtina išlaikyti hidrologinį režimą aukštapelkėse ir apsaugoti jų buveines nuo užkrūmėjimo ar virtimo mišku.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai
