🦋 Salotinis pelėdgalvis (lot. Mamestra dysodea) – pelėdgalvių (lot. Noctuidae) šeimos drugys (lot. Lepidoptera), kurį 1775 m. atrado ir aprašė Maiklas Denis ir Ignas Šifermiuleris (Denis & Schiffermüller).
Į Lietuvos raudonąją knygą salotinis pelėdgalvis įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 2 (V) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos salotinis pelėdgalvis buvo išbrauktas 2000 metais.
Salotiniai pelėdgalviai gyvena sausose pievose, dykvietėse, saulėtuose šlaituose, taip pat gyvenvietėse ir miestuose. Biotopų įvairovė leidžia manyti, kad rūšis prisitaikė prie žmogaus sukurtų kraštovaizdžių. Drugiai aktyviausi nuo gegužės pabaigos iki liepos vidurio.
Jų vikšrai yra gelsvai rudos spalvos su šviesiomis juostomis ant nugaros ir šonų. Jie maitinasi žolinių graižažiedžių augalų, tokių kaip salotos, pienės ir vanagės, lapais bei žiedais. Vikšrus galima pastebėti vasaros pabaigoje.
Anksčiau, iki 1970 m., salotinis pelėdgalvis buvo dažniau randamas, ypač Vilniuje, kur jo populiacija buvo gausiausia. Šiuo metu rūšis aptinkama retai ir atsitiktinai.
Salotinis pelėdgalvis paplitęs Pietų ir Vidurio Europoje bei Azijoje. Lietuvoje jis dažniausiai aptinkamas pietrytinėje dalyje. Žinomos radavietės apima Vilnių, Paluknį, Valkininkus, Aukštadvarį, Merkinę, Kauną, Ukmergę, Veliuoną ir Jonavą. Nors anksčiau būdavo gausesnis, dabar salotinis pelėdgalvis yra randamas tik pavieniais individais.
Rūšies apsaugai svarbu išsaugoti jos natūralias buveines. Salotinis pelėdgalvis gyvena Aukštadvario kraštovaizdžio draustinyje, tačiau būtina užtikrinti, kad kiti tinkami biotopai taip pat būtų apsaugoti nuo urbanizacijos ir kitos veiklos, kuri gali sutrikdyti jų natūralų gyvenimo ciklą.
Buvusi kategorija: 2 (V) - pažeidžiamos rūšys, kurių populiacijų skaičius ir individų gausumas populiacijose sparčiai mažėja
