Saugomi ir reti vabzdžiai Lietuvoje

🦋 Stepinis perlinukas (lot. Brenthis hecate, angl. Twin-spot Fritillary, vok. Saumfleck-Perlmutterfalter) – pleštekių (lot. Nymphalidae) šeimos drugys (lot. Lepidoptera), kurį 1775 m. atrado ir aprašė Maiklas Denis ir Ignas Šifermiuleris (Denis & Schiffermüller).

Į Lietuvos raudonąją knygą stepinis perlinukas įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 1 (E) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., stepinis perlinukas priskirtas 3 (R) kategorijai, o nuo 2003 m. – 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, stepinis perlinukas priskirtas CR kategorijai. Iki šiol, stepinis perlinukas saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Stepinių perlinukų sparnai oranžiniai su tamsiomis juodomis dėmelėmis. Jie panašūs į kitus perlinukus, tačiau atpažįstami iš dviejų lygiagrečių taškų eilių užpakalinio sparno pakraštyje, kurios ryškiai matomos sparno apatinėje pusėje. Drugiai gyvena natūraliose upių slėnių pievose. Suaugusių drugių galima pastebėti nuo birželio vidurio iki liepos pabaigos.

Patelės deda kiaušinėlius po kelis ant pievinių vingiorykščių, kurias naudoja kaip mitybinius augalus. Vikšrai yra pilkai juodi, su juodais spygliais ir ryškiomis geltonomis šoninėmis linijomis, o lėliukėmis virsta ant augalų stiebų arba lapų apatinėje pusėje.

Lietuvoje pirmą kartą stepinis perlinukas buvo aptiktas 1975 m. šalia Šventosios upės, Dukstynos miške, Ukmergės rajone. Per ateinančius metus rasta virš dešimties kitų populiacijų Ukmergės, Anykščių, Jonavos ir Širvintų rajonuose. Šiuo metu gyvybingos populiacijos aptinkamos tik Šventosios upės slėnyje, kur per dieną galima stebėti kelias dešimtis individų. Per pastaruosius trisdešimt metų šios rūšies gausumas labai sumažėjo, o didžioji dalis populiacijų išnyko.

Stepinis perlinukas plačiai paplitęs Pietų Europoje, Centrinėje Azijoje, Turkijoje, Irane ir Altajaus regione. Lietuvoje šios rūšies populiacijos yra retos ir izoliuotos, aptinkamos tik Šventosios, Siesarties, Jaros, Širvintos ir Mūšios upių slėnių pievose. Lietuva yra atitolusi daugiau nei 1000 kilometrų nuo pagrindinio šios rūšies arealo, o kaimyninėse šalyse stepių perlinukas nėra aptinkamas.

Pagrindinės grėsmės yra susijusios su natūralia buveinių kaita, kurią lėmė tradicinės žemėnaudos nykimas. Upių slėnių pievos, anksčiau naudojamos ekstensyviam ganymui ir šienavimui, tapo apleistos, dėl to augalija pasikeitė, o buveinės užaugo krūmais ir medžiais arba buvo paverstos miškais. 1979 m. buvo įsteigtas Dukstynos entomologinis draustinis stepinio perlinuko apsaugai, tačiau dėl gamtotvarkos priemonių trūkumo populiacija šioje vietoje išnyko. Tas pats nutiko daugelyje kitų žinomų buveinių.

Norint apsaugoti likusias stepinio perlinuko populiacijas, būtinos priemonės: periodiškai šalinti sumedėjusią augaliją, pievas šienauti mozaikiškai arba užtikrinti ekstensyvų ganymą. Taip pat reikėtų skatinti buveinių atkūrimą, siekiant išsaugoti šios retos rūšies gyvenamąsias vietas.