🦗 Baltakaktė skėtė (lot. Leucorrhinia albifrons, angl. Dark Whiteface, vok. Östliche Moosjungfer) – raštuotųjų skėčių (lot. Libellulidae) šeimos laumžirgis arba žirgelis (lot. Odonata), kurią 1839 m. atrado ir aprašė Hermanas Burmeisteris (Burmeister).

Į Lietuvos raudonąją knygą baltakaktė skėtė įrašyta 2003 m. ir nuo 2003 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, baltakaktė skėtė priskirta LC kategorijai. Iki šiol, baltakaktė skėtė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Šios skėtės kūno ilgis siekia 33–39 mm, pilvelio ilgis – 22–27 mm, sparnai yra 23–28 mm ilgio. Priekiniai ir apatiniai sparnai skiriasi forma, o apatinėje sparnų pamato dalyje yra tamsiai rudų arba geltonai rudų dėmių. Baltakaktės skėtės galvos priekis yra baltas, apatinė lūpa – juoda su baltomis dėmėmis šonuose. Kūnas matinis ir tamsus, pilvelis cilindro formos, o abiejų lyčių analiniai priedėliai balti. Subrendę patinai turi tamsų kūną, kuris dažnai pasidengia melsvai pilkšvu „šerkšnu“. Patelių ir jaunų patinų pilvelyje būna neryškių dėmių, kurios pastebimos ant antrojo–šeštojo pilvelio segmento, retais atvejais – ir septintojo. Baltakaktės skėtės unikalūs apatiniai sparnai ir ryškus lytinis dimorfizmas daro ją viena iš lengviau atpažįstamų skėtinių vabzdžių rūšių.
Ši rūšis yra dalinės metamorfozės vabzdys. Lervos ir suaugėliai yra plėšrūs. Lervos vystosi 2 m. povandeninėje augalijoje, o suaugėliai aktyvūs dieną, skraido virš vandens ir siauroje pakrantės juostoje. Jų skraidymo sezonas prasideda gegužės pabaigoje ir tęsiasi iki rugpjūčio mėn., o daugiausia jų galima pastebėti birželio mėnesį.
Baltakaktės skėtės gyvena įvairiuose ežeruose: oligotrofiniuose, mezotrofiniuose, taip pat rūgščiuose vandenyse, kurių pH svyruoja tarp 4 ir 6,5. Šios skėtės dažniausiai aptinkamos miškų apsuptuose, bet neužžėlusiuose ežeruose su atviromis pakrantėmis. Dažnos jų buveinės yra mažesni ežerai, turintys plūdurlapių ir panirusių vandens augalų, taip pat ežerokšniai, esantys aukštapelkėse ar pelkėtuose miškuose. Be to, šios rūšies suaugėliai retai nutolsta nuo savo gimtųjų telkinių, todėl jų populiacijų gyvybingumas tiesiogiai priklauso nuo buveinių stabilumo.
Tinkamose buveinėse vienos subpopuliacijos dydis gali siekti nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų individų. Tačiau ši rūšis yra jautri aplinkos pokyčiams. Pagrindinės grėsmės kyla dėl vandens telkinių eutrofikacijos, hidrologinio režimo pokyčių, užžėlusios pakrantės bei taršos. Be to, atskiros subpopuliacijos gali išnykti dėl buveinių praradimo, kurį sukelia ežerų išdžiūvimas ar įžuvinimas.
Baltakaktė skėtė yra palearktinė rūšis, kurios arealas driekiasi nuo Vakarų ir Šiaurės Europos iki Pietryčių Altajaus, su keliomis radavietėmis Azijoje. Lietuvoje ši rūšis paplitusi visoje šalies teritorijoje, tačiau pasiskirstymas dispersinis, populiacijos nedidelės ir sutelktos tinkamose buveinėse.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Baltakaktės skėtės apsaugai būtina išsaugoti atviras pakrantes, palaikyti palankų hidrologinį režimą pelkėtuose ežerokšniuose ir užtikrinti, kad buveinių kokybė būtų kuo mažiau paveikta žmogaus veiklos.
UICN kategorija: LC - nekeliantys susirūpinimo taksonai