🐞 Plačioji dusia (lot. Dytiscus latissimus) – dusių (lot. Dytiscidae) šeimos vabalas (lot. Coleoptera), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).

Į Lietuvos raudonąją knygą plačioji dusia įrašyta 2003 m. ir nuo 2003 m. buvo priskirta 4 (I) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, plačioji dusia priskirta NT kategorijai. Iki šiol, plačioji dusia saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Plačioji dusia yra stambus vabalas, kurio kūno ilgis siekia 26–44 milimetrus. Kūnas plokščias, viduryje labai išplatėjęs, žaliai rudos spalvos, o priešnugarėlės kraštai ir antsparnių šonai yra su geltonais apvadais. Pagrindinis skiriamasis šios rūšies požymis – suplokštėję antsparnių šonai. Rūšiai būdingas lytinis dimorfizmas: patinų priekinių kojų letenų trys pirmieji nareliai yra išplatėję, antsparniai lygūs ir blizgūs, o patelių – matiniai ir su giliomis išilginėmis vagelėmis. Plačioji dusia yra viena iš nedaugelio rūšių, kurios užpakalinės kojos yra specialiai pritaikytos plaukti vandenyje, todėl suaugėliai gali efektyviai judėti tiek sausumoje, tiek vandenyje.
Šis vabzdys vystosi per visiškosios metamorfozės tarpsnius – nuo kiaušinio, lervos ir lėliukės iki suaugėlio. Patelės pavasarį deda kiaušinėlius sekliose (20–100 cm gylio), gerai įšylančiose vandens telkinių vietose, dažniausiai ant viksvų ar kitų augalų. Lervos užauga iki 60–80 mm ilgio, yra plėšrios ir minta daugiausia apsiuvų lervomis. Lervinis periodas trunka apie du mėnesius. Suaugusi lerva krante įsikasusi į dirvą formuoja lėliukę, o rudenį ji virsta suaugėliu, kuris žiemoja iki pavasario. Suaugę individai yra plėšrūs ir aktyviausiai stebimi pavasarį bei rudens pradžioje.
Plačioji dusia gyvena įvairiuose vandens telkiniuose – nuo pelkėjančių distrofinių ir eutrofinių stovinčio vandens telkinių iki oligotrofinių ežerų. Šiai rūšiai tinkamiausi vandens telkiniai yra pakankamai gilūs (1 m ir daugiau), turintys atviro vandens zonas ir pakrančių augalų, tokių kaip viksvos ar asiūkliai. Tokie augalai ne tik padeda vabzdžiams daugintis, bet ir užtikrina pakankamą ekologinę buveinių įvairovę.
Populiacijos dydis nėra tiksliai žinomas, nes dėl savo gyvenimo būdo ši rūšis radavietėse aptinkama pavieniui. Dauguma duomenų apie plačiąją dusią yra fragmentiški, tačiau plečiant tyrimus Lietuvoje vis aptinkama naujų radaviečių.
Plačioji dusia yra paplitusi visoje Europoje iki Uralo ir Vakarų Sibiro, tačiau neaptinkama Britų salose, Estijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Balkanuose ir Moldovoje. Lietuvoje ši rūšis gyvena centrinėje arealo dalyje. Daugiausia radaviečių žinoma pietrytinėje ir šiaurvakarinėje šalies dalyse, nors duomenys apie rūšies paplitimą vis dar nėra pilni.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinę grėsmę plačiajai dusiai kelia buveinių pokyčiai, vandens telkinių tarša, pakrančių transformacija ir augalijos perteklius, kuris mažina atviras vandens zonas. Suaugėliai taip pat gali žūti žvejų tinkluose ar bučiuose. Populiacijos dydį gali neigiamai paveikti plėšrūnai, konkurencija ar maisto trūkumas lervoms. Siekiant išsaugoti rūšį, būtina apsaugoti vandens telkinius nuo taršos, išlaikyti atviras pakrančių zonas ir užtikrinti jų ekologinį stabilumą.
UICN kategorija: NT – arti grėsmės esantys (liet. NT) taksonai
Buvusi kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas