🐞 Ąžuolinis skaptukas (lot. Xestobium rufovillosum, angl. Deathwatch Beetle, Knock beetle, vok. Bunter Pochkäfer, Gescheckter Nagekäfer) – skaptukų (lot. Anobiidae) šeimos vabalas (lot. Coleoptera), kurį 1774 m. atrado ir aprašė Čarlis de Gyras (DeGeer).
Į Lietuvos raudonąją knygą ąžuolinis skaptukas įrašytas 2003 m. ir nuo 2003 m. buvo priskirtas 4 (I) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, ąžuolinis skaptukas priskirtas NT kategorijai. Iki šiol, ąžuolinis skaptukas saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Ąžuolinis skaptukas yra vidutinio dydžio vabalas, kurio kūnas siekia 5–9 mm. Jis rusvai rudas, o viršutinė kūno pusė – priešnugarėlė ir antsparniai – padengti prigludusiais geltonais plaukeliais, sudarančiais dėmeles. Ši rūšis gyvena lapuočių ir mišriuose miškuose, taip pat aptinkama pavieniuose, senuose, džiūstančiuose medžiuose. Dažniausiai ąžuolinis skaptukas randamas ant džiūstančių ar nudžiūvusių ąžuolų, tačiau gali gyventi ir kituose lapuočiuose, tokiuose kaip bukai, skroblai, juodalksniai ar liepos.
Lervos minta sausa, negyva mediena, kurią ardo medienos grybai, tokie kaip kietoji kempinė (lot. Phellinus igniarius) ir įvairiaspalvė kempė (lot. Trametes versicolor). Poravimosi laikotarpiu, gegužės–birželio mėnesiais, vabalai pastebimi ant medžių kamienų ir šakų. Patelės deda apie 50 kiaušinių į žievės ar medienos plyšius. Vystymosi ciklas trunka dvejus metus: pirmaisiais metais lervos žiemoja medienoje, o antraisiais metais rugpjūčio–rugsėjo mėn. išsirita suaugę vabalai, kurie žiemoja specialiose kamerose toje pačioje medienoje. Ąžuolinis skaptukas yra išskirtinai sėsli rūšis – jis gali gyventi tame pačiame medyje daugelį dešimtmečių, prisitaikydamas prie nuolat besikeičiančios medienos būklės.
Populiacijos gausumas Lietuvoje nėra įvertintas, tačiau rūšis aptinkama vietose, kur išsaugoti seni, džiūstantys ar nudžiūvę ąžuolai.
Ąžuolinis skaptukas paplitęs Vidurio ir Pietų Europoje, Turkijoje, Turkmėnijoje, Vakarų ir Rytų Sibire, o rytuose jo arealas siekia Ochotsko jūrą. Taip pat rūšis buvo įvežta į Australiją ir Šiaurės Ameriką. Lietuvoje ąžuolinis skaptukas daugiausia paplitęs Vidurio Lietuvoje, gausiausios populiacijos randamos Nemuno, Neries ir jų intakų miškinguose šlaituose.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės šiai rūšiai yra džiūstančių ir nudžiūvusių, senų lapuočių, ypač ąžuolų, šalinimas bei plynieji miškų kirtimai. Siekiant išsaugoti ąžuolinį skaptuką, būtina jo gyvenamose vietose palikti pavienius brandžius, džiūstančius ar nudžiūvusius ąžuolus, kurie užtikrina tinkamas sąlygas šios rūšies vystymuisi.
UICN kategorija: NT – arti grėsmės esantys (liet. NT) taksonai
Buvusi kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas
