🐞 Didysis lapuotininkas arba didysis trumpasparnis medkirtis (lot. Necydalis major, vok. Schwarzbrauner Wespenbock) – ūsuočių (lot. Cerambycidae) šeimos vabalas (lot. Coleoptera), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).

Į Lietuvos raudonąją knygą didysis lapuotininkas įrašytas 2003 m. ir nuo 2003 m. buvo priskirtas 4 (I) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, didysis lapuotininkas priskirtas NT kategorijai. Iki šiol, didysis lapuotininkas saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Didysis lapuotininkas - stambus, savitos išvaizdos ūsuotis, kurio kūnas yra 21–33 mm ilgio, plonas ir grakštus. Juoda kūno spalva kontrastuoja su rudos ar rausvai rudos spalvos antsparniais, antenomis ir kojomis. Pirmieji pilvelio segmentai dažnai yra rusvi ar gelsvi, o galinių kojų šlaunų viršūnės – tamsios. Antsparniai yra labai trumpi, neslepia plėviškų sparnų ir siekia tik priekinį panugarėlės kraštą. Krūtinės apačia, šonai ir antsparnių vidinė dalis šalia siūlės apaugę švelniais, geltonais plaukeliais. Patelių pilvelio sternitai yra smulkiai taškuoti, o patinėlių penktasis sternitas turi nedidelį įlinkį. Antenos plonos, o jų nareliai beveik vienodo storio.
Didysis lapuotininkas dėl savo trumpų antsparnių ir atvirų plėviškų sparnų atrodo itin grakštus, o jo buvimas yra glaudžiai susijęs su grybo (lot. Inonotus radiatus) pažeistais medžiais, todėl jis yra svarbus miško ekosistemų indikatorius.
Šio vabalo buveinės yra lapuočių medynai ir seni, ekstensyvūs vaismedžių sodai. Lervos vystosi grybo (lot. Inonotus radiatus) pažeistoje įvairių lapuočių medienoje. Vystymosi ciklas trunka apie 3 metus. Suaugėliai išsirita birželio–liepos mėn., yra aktyvūs šviesiuoju paros metu. Jie skraido ir lanko augalų žiedus, ieškodami maisto.
Populiacijų gausumas Lietuvoje nėra išsamiai įvertintas, dažniausiai stebimi pavieniai individai.
Didysis lapuotininkas yra eurosibirinė rūšis, paplitusi beveik visoje Europoje. Sibire šio vabalo arealas tęsiasi nuo Pietų Uralo iki Tolimųjų Rytų, Korėjos pusiasalio ir Japonijos, o pietuose – per Kazachiją, Mongoliją ir šiaurines Kinijos provincijas. Lietuvoje rūšis aptinkama sporadiškai, tačiau žinoma keliolika radaviečių.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės šiai rūšiai yra tinkamų buveinių fragmentacija, intensyvi miškininkystė, sanitariniai ir plynieji miškų kirtimai, taip pat grybo (lot. Inonotus radiatus) pažeistų medžių stygius. Norint išsaugoti didįjį lapuotininką, būtina riboti miškų kirtimus, ypač džiūstančių ir brandžių medžių šalinimą, ir užtikrinti tinkamų buveinių išsaugojimą.
UICN kategorija: NT – arti grėsmės esantys (liet. NT) taksonai
Buvusi kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas