🐈 Lūšis arba paprastoji lūšis (lot. Lynx lynx, angl. Eurasian lynx, vok. Eurasische Luchs, Nordluchs) – katinių (lot. Felidae) šeimos plėšrusis žinduolis (lot. Carnivora), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą lūšis įrašyta 2000 m. ir nuo 2000 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2007 m., lūšis priskirta 1 (E) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, lūšis priskirta VU kategorijai. Iki šiol, lūšis saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Lūšis yra didžiausias kačių šeimos plėšrūnas Europoje, išvaizdą lengva atpažinti pagal trumpą uodegą su juodu galu, trikampes ausis, kurias vainikuoja plaukų kuokšteliai, ir galingą, kiek iš šonų susiplojusį kūną. Kailis būna pilkas, rusvas ar balkšvas, vasarą ryškiau išmargintas tamsiomis dėmėmis. Suaugusi lūšis gali sverti iki 30 kilogramų.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Apie 90 proc. visų šios rūšies atstovų gyvena Sibire. Žmogaus vengia. Lūšis yra stipresnė už šunį (pvz., vokiečių aviganį). Buvo atvejų, kai lūšys mirtinai sudraskydavo piemenų šunis. Lietuvoje nemedžiojama nuo 1979 metų.
Lūšis gyvena dideliuose mišriuose miškuose, ypač mėgsta tankų pomiškį, atželiančias kirtavietes ir kerplėšas. Didėjant populiacijai, lūšys įsikuria ir mažesniuose miško masyvuose. Apie 90 proc. jų mitybos sudaro stirnos, o likusi dalis – peliniai graužikai, bebrai, kiškiai, mangutai ir kiti gyvūnai.
Rujoja nuo sausio vidurio iki kovo mėnesio. Nėštumas trunka maždaug 70 dienų. Nuošaliose vietose, dažniausiai po išvartomis, įsirengia guolį. Jauniklius (dažniausiai 2 - 3) jame veda gegužės mėnesį. Jie žindomi beveik 3 mėn., o nuo 2 mėn. pradeda ėsti atneštą maistą. Vaikšto su patele iki rujos, kai ji lieka bergždžia - ir ilgesnį laika. Lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais. Gamtoje lūšys išgyvena iki 17 metų.
Lūšys pasižymi išskirtine klausa – jų ausų kuokšteliai ne tik padeda atskirti šią rūšį, bet ir veikia kaip papildomi garso stiprintuvai, leidžiantys net 70 m atstumu išgirsti tyliai judantį grobį sniege.
Lietuva yra lūšies arealo pakraštyje, todėl čia jų populiacija niekada nebuvo labai gausi. 1990–2000 m. lūšių skaičius šalyje sumažėjo nuo 200 iki 100, o 2000–2010 m. jų buvo likę tik 30–40. Pastarąjį dešimtmetį situacija pagerėjo – 2017–2018 m. Lietuvoje jau gyveno apie 150 lūšių, o per 2015–2018 m. fiksuota daugiau nei 30 vadų. Vis dėlto populiacija tebėra fragmentiška ir nepakankamai gausi.
Lūšis paplitusi šiaurinėje ir centrinėje Europos dalyse bei Sibire iki pat Ramiojo vandenyno. Pietinę paplitimo ribą sudaro Centrinė Azija ir Tibetas. Lietuvoje ši rūšis ilgą laiką buvo reta – iki 2000 m. fiksuota tik pavienių individų apie dešimtyje vietų, o veisimosi atvejai žinomi vos keliose teritorijose. Pastaraisiais metais lūšių skaičius pradėjo augti ir dabar jos aptinkamos beveik visoje šalyje.
Lietuvoje nuolatos randama tik kai kuriuose miškų masyvuose (Biržų, Karšuvos, Žaliojoje giriose, Taujėnų - Užulėnio, Kulių, Latvijos pasienyje esančiuose Rokiškio r. ir keliuose kituose miškuose). Praeityje lūšys buvo paplitusios visoje Europoje, tačiau XX amžiaus viduryje rytinėje ir vidurinėje Europos dalyje jos išnyko.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didžiausios grėsmės lūšims yra tinkamų buveinių stoka, miškų fragmentacija, trikdymas ir konkurencija su kitais plėšrūnais, ypač vilkais. Šiai rūšiai būtini dideli seno miško masyvai su pakankamai tankių brūzgynų, virtuolių ir kitų slėptuvių, kuriose lūšys galėtų ramiai veistis ir auginti jauniklius. Kylant lūšių skaičiui, didėja brakonieriavimo rizika. Apsauga užtikrinama saugant veisimosi buveines ir ribojant trikdymą jautriausiu laikotarpiu.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
Buvusi kategorija: 1 (E) - išnykstančios rūšys, kurios yra ties išnykimo riba ir kurias galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones
