🐻 Rudasis lokys arba lokys, meška, rudoji meška (lot. Ursus arctos, angl. Brown Bear, vok. Braunbär) – lokinių (lot. Ursidae) šeimos plėšrusis žinduolis (lot. Carnivora), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą rudasis lokys įrašytas 2000 m. ir nuo 2000 m. buvo priskirtas 0 (Ex) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, rudasis lokys priskirtas NA kategorijai. Iki šiol, rudasis lokys saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Rudasis lokys yra vienas didžiausių sausumos plėšrūnų: patinų kūno ilgis gali siekti iki 2 m, svoris – iki 300 kg, o patelės yra mažesnės. Jo letenos penkiapirštės, su 8–10 cm ilgio neįtraukiamais nagais. Kailis būna rudos, gelsvos ar net juodos spalvos, labai tankus ir storas.
Rudieji lokiai turi itin gerą uoslę – jų gebėjimas užuosti yra net kelis šimtus kartų jautresnis nei žmogaus. Lokys gali užuosti maistą ar kitą gyvūną net už kelių kilometrų.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Rudieji lokiai gyvena pavieniui, išskyrus rujos laikotarpį, kuris vyksta birželio–liepos pradžioje. Kas antrus metus patelė žiemą irštvoje atsiveda 2 ar 3 jauniklius ir juos augina iki 2 metų. Nėštumas trunka 6 - 8 mėnesius. Žindo iki 4 mėnesių. Pavasarį jie jau gali sekti paskui motiną. Auginanti jauniklius patelė neberujoja. Kita žiemą jaunikliai praleidžia kartu su motina, o savarankiškai pradeda gyventi tik antraisiais metais. Lytiškai subręsta būdami 3 - 5 metų. Gamtoje rudieji lokiai gali išgyventi iki 30 metų.
Lokys yra visaėdis, jo mityba labai įvairi. Pavasarį dažniausiai ėda maita, jaunas žoles ir ūglius, vasarą bei rudenį – vaisius, uogas, šaknis, grybus, mėgsta avižas ir kukurūzus. Gyvūninės kilmės maistas sudaro vabzdžiai, jų lervos, paukščiai, kiaušiniai ir įvairūs žinduoliai. Kartais pjauna naminius gyvulius ar išplėšia avilius. Rudieji lokiai turi itin gerą uoslę – jų gebėjimas užuosti yra net kelis šimtus kartų jautresnis nei žmogaus. Lokys gali užuosti maistą ar kitą gyvūną net už kelių kilometrų.
Rūšis gyvena įvairiose buveinėse, kur yra pakankamai maisto ir tinkamos žiemavietės: miškuose, krūmynuose, pelkėse. Žiemai dažniausiai įminga nuošaliose irštvose po vėjavartomis, medžių krūvomis ar duobėse, tačiau trikdomi lokiai gali neįmigti.
Rudieji lokiai gali miegoti iki 7 mėnesių, priklausomai nuo klimato sąlygų ir maisto prieinamumo. Miego metu jų kūno temperatūra nukrenta vos 4–5 laipsniais, todėl jie gali lengvai pabusti, jei sutrikdomi. Patelės miego metu netenka iki 40 proc. kūno svorio, o patinai – apie 22 procentus.
Lietuvoje rudieji lokiai retkarčiais užklysta: 1990–2000 m. jie buvo aptikti apie 10 kartų, o 2015–2019 m. – daugiau kaip 30 kartų, dažniausiai Biržų, Širvintų, Švenčionių ir Ukmergės rajonuose. 2017–2019 m. kai kurie individai buvo užfiksuoti net žiemą. Per pastaruosius 3 - 4 dešimtmečius dar pavieniai užklydę individai buvo pastebėti Panevėžio, Ukmergės, Utenos, Ignalinos, Alytaus, Švenčionių, Varėnos, Vilniaus, Jurbarko rajonuose.
Rudasis lokys paplitęs Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Azijoje. Gausiausios populiacijos gyvena Aliaskoje, Kanadoje ir Rusijoje, tačiau Europoje, išskyrus Kareliją, jų subpopuliacijos yra fragmentiškos ir negausios. Lietuvoje rudasis lokys išnykęs ir nuolat negyvena, tačiau retkarčiais užklysta pavieniai individai. Nuolatos gyvena Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Šiai rūšiai Lietuvoje gamtinių priešų nėra, tačiau didžiausios kliūtys įsitvirtinti yra buveinių fragmentacija ir trikdymas. Svarbu didinti visuomenės informuotumą ir supratimą apie lokių ekologinę reikšmę bei būtinybę juos saugoti.
Anksčiau lokiai gyveno ir Lietuvoje, bet didėjant gyventojų tankumui ir vystantis gyvulininkystei, lokius imta persekioti kaip plėšrūnus, darančius žalą naminiams gyvuliams. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių jų ėmė mažėti. Be to, daug lokių išnaikinta dėl miškų kirtimo XVII–XVIII amžiais.
XIX a. antroje pusėje lokių liko tik miškingose vietovėse. Lietuvos gamtininkas Tadas Ivanauskas nurodo, kad paskutinis lokys Lietuvoje nušautas 1883 m. Musteikos kaime, Varėnos rajone.
NA – vertinti netinkami (liet. NA) taksonai
