🐰 Baltasis kiškis (lot. Lepus timidus, angl. Mountain Hare, Blue Hare, Tundra Hare, Variable Hare, White Hare, Snow Hare, Alpine Hare, Irish Hare, vok. Schneehase) – kiškinių (lot. Leporidae) šeimos kiškiažvėris (lot. Lagomorpha), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą baltasis kiškis įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 3 (R) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., baltasis kiškis priskirtas 4 (I) kategorijai, o nuo 2007 m. – 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, baltasis kiškis priskirtas VU kategorijai. Iki šiol, baltasis kiškis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Baltasis kiškis yra mažesnis ir lengvesnis nei pilkasis kiškis gyvūnas. Žiemą pasižymi visiškai baltu kailiu, vasarą – pilkšvas arba rusvas. Jo trumpos ausys juodais galais siekia tik nosies ilgį, o plačios, plaukais apaugusios užpakalinės letenos padeda lengviau judėti per sniegą.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Veisiasi nuo vasario iki liepos ar net iki rugsėjo mėnesio. Per šį laiką patelės atveda iki 3, kartais iki 4 vadų. Nėštumas trunka apie 50 dienų. Vadoje dažniausiai būna 2 - 4 jaunikliai. Patelė juos žindo apie 30 dienų, bet jau po 10 dienų jaunikliai pradeda ėsti ir augalinį maistą. Lytiškai subręsta per 9 - 10 mėnesių.
Baltieji kiškiai yra tokie jautrūs aplinkai, kad jų kailio spalvos pokyčiai priklauso ne nuo faktinio sniego, bet nuo dienos šviesos trukmės – todėl kartais pavasarį baltas kailis juos išduoda plėšrūnams net nesant sniego.
Gyvena didesniuose miškuose su aukštapelkėmis, kirtavietėmis ir aikštelėmis. Vengia kultūrinio kraštovaizdžio, retai pasirodo atvirose vietose ar pamiškėse. Baltasis kiškis vasarą minta žoliniais augalais, žiemą - medžių ir krūmų ūgliais, šakelėmis ir žieve. Ypač mėgsta karklus, drebules, beržus.
Po 1980 m. baltųjų kiškių populiacija smarkiai sumažėjo – nuo 5–7 tūkst. individų iki 2–3 tūkst. Iki 2007 m. buvo žinomos 449 radavietės, o po 2007 m. – vos 96. Vidutinis jų tankis siekė apie 6 individus 1 000 ha miško plote, o kai kur pasiekdavo iki 20 individų. Pastaraisiais dešimtmečiais rūšis retai stebima, nes nėra vykdomos sistemingos apskaitos ar moksliniai tyrimai.
Baltasis kiškis natūraliai paplitęs nuo Airijos vakaruose iki Hokaido salos rytuose. Europoje dažniausiai sutinkamas Skandinavijoje, Baltijos šalyse, taip pat Lenkijos šiaurrytinėje dalyje, Baltarusijoje bei Alpių kalnuose.
Lietuvoje ši rūšis iki 2000 m. buvo plačiai paplitusi, bet niekada nebuvo itin dažna. Gausiau aptikta šiaurinėje, rytinėje ir vakarinėje šalies dalyse, o pastaraisiais metais dažniau stebima tik Rytų Lietuvoje ir Žemaitijoje. Pietinėje ir pietvakarinėje Lietuvos dalyse baltasis kiškis išnyko, o likusiose vietose išliko tik izoliuotos populiacijos pelkėtuose miškuose.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Baltiesiems kiškiams grėsmę kelia didėjantis plėšrūnų skaičius – ypač lapių, mangutų, kiaunių, taip pat vilkų ir lūšių. Taip pat nyksta tinkamos buveinės dėl pelkių sausinimo, miškų kirtimų ir trikdymo. Norint pagerinti rūšies būklę, būtina reguliuoti plėšrūnų gausą bei saugoti šlapius, pelkėtus miškų masyvus.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
