🐁 Ąžuolinė miegapelė (lot. Eliomys quercinus, angl. Garden Dormouse, European Garden Dormouse, vok. Gartenschläfer) – miegapelinių (lot. Gliridae) šeimos graužikas (lot. Rodentia), kurią 1766 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą ąžuolinė miegapelė įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 4 (I) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., ąžuolinė miegapelė priskirta 0 (Ex) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos ąžuolinė miegapelė buvo išbraukta 2019 metais.
Ąžuolinė miegapelė yra vidutinio dydžio miegapelė, mėgstanti miškingas vietoves su akmenuotu ar uolėtu reljefu. Skirtingai nuo kitų miegapelių rūšių, ji daugiau laiko praleidžia bėgiodama žeme. Suaugusios miegapelės yra sėslios ir gyvena individualiose teritorijose. Jos aktyvios daugiausia sutemus ir naktį.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Kūnas 11,5-14,0 cm ilgio, svoris nuo 65-80 gramų. Kūno viršus pilkšvai rudas, apačia šviesi. Uodegos gale ilgų plaukų kuokštas, kurio viršutinėje pusėje yra juoda dėmė. Užpakalinės letenos siauros ir ilgos, trečiasis ir ketvirtasis pirštai ilgesni už kitus. Ausis dengia reti trumpi plaukai. Gyvena lapuočių miškuose, soduose, parkuose. Gūžtos būna uoksuose, paukščių inkiluose, kartais įsikuria kitų žvėriukų urvuose.
Ąžuolinė miegapelė yra viena iš nedaugelio miegapelių, kurios ne tik maitinasi augaline, bet ir gyvūnine mityba – ji gali sumedžioti net smulkius paukščius, todėl laikoma viena agresyviausių savo genties atstovių.
Ąžuolinės miegapelės minta vabzdžiais, kitais bestuburiais, smulkiaisiais žinduoliais, paukščiais, taip pat įvairiais vaisiais, uogomis ir sėklomis. Šiaurinėje arealo dalyje jos paprastai veda vieną vadą, kurioje būna 4–6 jaunikliai. Žiemą šie gyvūnai praleidžia miegodami, o jų žiemos miegas gali trukti net 7 mėnesius.
Praėjusio amžiaus viduryje Perlojos girininkijoje ąžuolinės miegapelės buvo 4 kartus rastos inkiluose, kuriuose buvo po 4–6 jauniklius. Tai rodė, kad tuo metu populiacija buvo gyvybinga, nors ir gyveno neįprastoje buveinėje – gryname pušyne su kadagiais bei samanų ir kerpių danga. Vėliau, atlikus paieškas toje pačioje vietovėje, ąžuolinių miegapelių jau nebuvo aptikta, todėl manoma, kad ten ši rūšis galėjo išnykti.
Ąžuolinė miegapelė paplitusi didelėje Europos dalyje – šiaurėje arealas siekia Kareliją, o rytuose tęsiasi iki Uralo kalnų. Vidurio ir Šiaurės Europoje ši rūšis pasitaiko labai retai, dažniausiai tik pavienėse radavietėse, o kaimyninėse šalyse taip pat fiksuojama tik atsitiktinai. Lietuvoje ji itin reta – iki šiol žinoma tik viena radavietė Perlojos girininkijoje (Varėnos r.), kur 1957–1959 m. šios rūšies miegapelių buvo aptikta paukščiams iškeltuose inkiluose.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Ąžuolinės miegapelės nyksta visoje Vidurio ir Šiaurės Europoje, nors Vakarų ir Pietų Europoje jos dar gana dažnos. Tikslios nykimo priežastys nėra visiškai aiškios, tačiau manoma, kad tam įtakos turi buveinių pokyčiai, miškų naudojimas bei klimato kaita.
