🦡 Šermuonėlis (lot. Mustela erminea, angl. Stoat, Ermine, Short-tailed Weasel, Armino, Eurasian ermine, vok. Hermelin, Großes Wiesel, Kurzschwanzwiesel) – kiauninių (lot. Mustelidae) šeimos plėšrusis žinduolis (lot. Carnivora), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą šermuonėlis įrašytas 2000 m. ir nuo 2000 m. buvo priskirtas 4 (I) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, šermuonėlis priskirtas EN kategorijai. Iki šiol, šermuonėlis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Šermuonėlis yra smulkus, bet vikrus žinduolis. Tai ilgo, grakštaus kūno žvėrelis trumpomis kojomis, ilgu kaklu ir maža galva. Kūnas užauga iki 36 cm ilgio, aukštis siekia 5–5,5 cm, uodega sudaro trečdalį kūno ilgio. Ausys trumpos, bukos, ūsai ilgi. Vasarą kailis būna kaštonų rudumo su baltu arba kreminės spalvos pilvu, žiemą – visiškai baltas, išskyrus juodą uodegos galą.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Šermuonėlio žieminis baltas kailis nuo senovės buvo laikomas prabangos simboliu – iš jo siūti karalių ir didikų apsiaustai, o tokia paklausa daugelyje šalių lėmė intensyvią šių gyvūnų medžioklę.
Poruojasi pavasarį, balandžio–gegužės mėn., patelės veda 2–9, kartais net iki 14 jauniklių. Patelės išskirtinės tuo, kad subręsta itin anksti – vos sulaukusios 20 dienų. Apvaisintas kiaušinėlis iš karto nepradeda vystytis, o išlieka ramybės būsenoje iki kitų metų. Mažyliais rūpinasi tik patelė. Jaunikliai grobį sugeba įveikti būdami 3 mėnesių. Tokio amžiaus jie tampa savarankiški. Artėjant žiemai, rudas vasaros kailiukas keičiamas baltu, bet juodas uodegos galiukas išlieka. Šermuonėliai gyvena trumpai – iki 3 metų.
Šie žvėreliai dažniausiai laikosi drėgnose buveinėse: pelkėse, nendrynuose, upių slėniuose, apyežerėse, miško pakraščiuose ar atželiančiose kirtavietėse. Didžiąją gyvenimo dalį praleidžia pelinio graužiko, kurmių urveliuose, kuriuose ilsisi.
Minta daugiausia peliniais graužikais, ypač pelėnais, rečiau – paukščiais ar varliagyviais. Žiemą, kai grobio trūksta, nesibodi ir dvėselienos.
1990–2000 m. šermuonėlių negausiai buvo randama visoje Lietuvoje, tačiau vėliau jų stebėjimų skaičius ėmė sparčiai mažėti. Šiuo metu daug kur sutinkami tik pavieniai individai, o naujų duomenų apie vadas beveik nėra, todėl numanomas didelis populiacijos sumažėjimas. Dažniau jų pėdsakai aptinkami Žuvinto apylinkėse, Čepkelių rezervate, Kuršių nerijoje bei Alionių pelkėje.
Šermuonėlis paplitęs centrinėje ir šiaurinėje Europos dalyse, Azijoje, šiaurinėje Šiaurės Amerikos dalyje bei šiaurrytinėje Grenlandijos dalyje. Lietuvoje iki 2000 m. jis buvo plačiai paplitęs, nors niekada nebuvo gausus. Pastaraisiais dešimtmečiais dažniausiai aptinkamas Pietvakarių Lietuvoje – Karšuvos girioje ir Nemuno deltoje, o kitur – tik pavienių individų.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didžiausią grėsmę šermuonėliams kelia mitybinė konkurencija su kitais plėšrūnais, kurie taip pat maitinasi peliniais graužikais ir dvėseliena – tai kanadinės audinės, lapės, mangutai. Situaciją dar labiau apsunkina pagrindinio grobio – vandeninių pelėnų – nykimas. Šermuonėlius taip pat gaudo pelėdos, kiti plėšrieji paukščiai bei vidutinio dydžio plėšrūnai. Rūšies išsaugojimui būtina reguliuoti kanadinių audinių, mangutų, lapių ir kiaunių gausą.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai
Buvusi kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas
