🐁 Didžioji miegapelė (lot. Glis glis, angl. Edible Doormouse, European edible dormouse, European dormouse, European fat dormouse, Edible Dormouse, Fat Dormouse, vok. Siebenschläfer) – miegapelinių (lot. Gliridae) šeimos graužikas (lot. Rodentia), kurią 1766 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą didžioji miegapelė įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., didžioji miegapelė priskirta 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, didžioji miegapelė priskirta EN kategorijai. Iki šiol, didžioji miegapelė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Didžioji miegapelė pagal kūno dydį truputį mažesnė už pilkąją žiurkę, o dėl purios ir plaukuotos uodegos primena voverę. Tai pati didžiausia Lietuvos miegapelė, kuri yra 140-190 mm ilgio ir 70-120 g svorio. Kailiukas pelenų spalvos, kartais rusvo atspalvio. Kūno apačia šviesesnė. Snukučio šonuose juodų ruožų nėra, tik akis juosia tamsesnių plaukų žiedas. Ausys apvalios, apaugusios trumpais plaukais. Uodega papurusi. Užpakalinės kojos šiek tiek ilgesnės už priekines, letenos trumpos ir plačios.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Didžiosios miegapelės žiemos įmygis trunka apie 7–8 mėnesius. Jos mityba priklauso nuo sezono: daugiausia sudaro augalinis maistas – medžių žiedynai, augalų vegetatyvinės dalys, uogos, vaisiai, sėklos, gilės ir lazdynų riešutai.
Per trumpą aktyvumo laiką miegapelės paprastai atveda vieną vadą, kurioje būna 3–8, dažniausiai 5–6 jaunikliai. Tais metais, kai stokoja pagrindinių maisto augalų derliaus, jos gali visai nesidauginti.
Didžioji miegapelė gali gyventi neįprastai ilgai kaip tokiam smulkiam žinduoliui – gamtoje ji gali sulaukti net 9 metų, o nelaisvėje užfiksuoti atvejai, kai jos gyveno ilgiau nei 12 metų.
Ji aktyvi sutemus ir naktį, puikiai laipioja medžių kamienais bei šakomis. Lietuvoje šiai rūšiai būdingos buveinės yra seni ąžuolynai ir brandūs mišrieji miškai, kuriuose kartu auga ąžuolai, eglės, pušys bei kiti lapuočiai, o pomiškyje gausu lazdynų. Slėptuvėms didžiosios miegapelės renkasi drevėtus medžius, o natūralių slėptuvių trūkstant, mielai įsikuria žmogaus iškeltuose inkiluose.
Nors bendras didžiųjų miegapelių populiacijos dydis Lietuvoje nėra žinomas, tyrimai Rumšiškių girioje parodė, kad jų tankumas 2012–2014 m. buvo nedidelis – 0,8–2,0 individo hektare pavasarį ir 1,2–4,8 individo hektare rudenį. Šiame miške jų gausumas buvo smarkiai sumažėjęs 2004–2006 m., tačiau vėliau atsikūrė.
Didžioji miegapelė paplitusi Pietų ir Centrinėje Europoje bei nedidelėje Azijos dalyje. Lietuva yra šiauriniame šios rūšies arealo pakraštyje. Šalyje 2012 m. buvo žinoma 10 didžiosios miegapelės populiacijų, daugiausia miškuose palei Nemuno, Neries upes ir Dukštos upelio slėnyje. Manoma, kad ši rūšis išnyko kai kuriose vietovėse, kuriose dar buvo rasta 1936 m., ir galėjo išnykti dar keliuose miškuose.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės didžiosioms miegapelėms yra buveinių mažėjimas ir jų kokybės blogėjimas dėl miškų kirtimo. Kai kuriose radavietėse tinkamų buveinių plotai tesiekia kelias dešimtis hektarų, todėl tokios populiacijos yra ypač pažeidžiamos, ypač jei dėl maisto trūkumo tam tikrais metais nesidaugina. Svarbiausios apsaugos priemonės yra buveinių išsaugojimas bei inkilų iškėlimas, kad miegapelių populiacijos galėtų išlikti.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai
Buvusi kategorija: 2 (V) - pažeidžiamos rūšys, kurių populiacijų skaičius ir individų gausumas populiacijose sparčiai mažėja
