🦇 Branto pelėausis (lot. Myotis brandtii, angl. Brandt's Bat, Brandt's Myotis, vok. Große Bartfledermaus, Brandtfledermaus) – lygianosinių (lot. Vespertilionidae) šeimos šikšnosparnis (lot. Chiroptera), kurį 1845 m. atrado ir aprašė Fridrichas Eversmanas (Eversmann).
Į Lietuvos raudonąją knygą branto pelėausis įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 4 (I) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2003 m., branto pelėausis priskirtas 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, branto pelėausis priskirtas VU kategorijai. Iki šiol, branto pelėausis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Branto pelėausis yra smulkus šikšnosparnis, išsiskiriantis santykinai ilgomis ausimis ir siauru smailiu ausies oželiu. Labai panašus į ūsuotąjį pelėausį (lot. Myotis mystacinus). Šių rūšių žvėrelius nelengva atskirti - jeigu jų arealai sutampa, jie neretai minimi kartu. Vasara galima aptikti tik ultragarso detektoriais.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Kailis gana ilgas, nugara šviesiai ruda su gelsvu atspalviu, pilvas – pilkšvas. Kūno ilgis siekia iki 51 mm, uodegos – iki 44 mm, dilbio – iki 39 mm, ausies – 12–17 mm.
Patelės dažniausiai veda 1, labai retai – 2 jauniklius. Jaunikliai pradeda skraidyti maždaug mėnesio amžiaus. Vasarą jauniklius auginančios patelės sudaro veisimosi kolonijas. Poravimasis vyksta rudenį.
Branto pelėausis yra vienas ilgaamžiškiausių šikšnosparnių pasaulyje – žinomi atvejai, kai jie išgyveno daugiau nei 4 dešimtmečius, o tai yra itin ilgas amžius tokio dydžio žinduoliui.
Šie šikšnosparniai minta vabzdžiais, kuriuos gaudo labai manevringai skraidydami žemai virš žemės ar vandens. Dažniausiai gyvena mišriuosiuose ir lapuočių miškuose, dažnai netoli vandens telkinių, tačiau neretai užfiksuojami ir gyvenvietėse. Vasarą slepiasi medžių drevėse, rečiau pastatuose, taip pat paukščių ir šikšnosparnių inkiluose. Žiemą branto pelėausiai renkasi olas, tunelius, rūsius ir kitus požemius. Neretai žiemoja kartu su natererio (lot. Myotis nattereri) ir vandeniniais (lot. Myotis daubentonii) peleausiais. Į žiemovietes pradeda rinktis jau rugsėjo pradžioje ir jose išbūna iki gegužes mėnesio. Tai migruojanti rūšis.
Lietuvoje šios rūšies aptikimų skaičius ilgainiui kito: 1990–2000 m. žinota 21 radavietė, 2007 m. – jau 30, o po 2007 m. papildomai patvirtinta dar 17 radaviečių. Dažniausiai fiksuojami pavieniai individai ultragarso detektoriais, veisimosi kolonijų kol kas nenustatyta. Žiemojančių individų skaičius auga: 2007–2008 m. žiemavietėse rasti 85, 2009–2010 m. – 183, o 2013–2014 m. – net 449 individai.
Branto pelėausis paplitęsi didelėje teritorijoje – nuo vakarų ir centrinės Europos iki Skandinavijos, Rusijos, Mongolijos, Kinijos bei Tolimųjų Rytų ir net Hokaido salos Japonijoje.
Brandto pelėausiai šiltuoju metų laiku retai aptinkami šikšnosparniai. Pastebėti Šiaulių, Radviliškio, Telšių, Mažeikių, Plungės, Biržų, Kauno, Kėdainių ir Trakų rajonuose. Pagrindines žiemovietės yra Kaune. Čia apsistoja per 100 šių pelėausių. Žiemojančių žvėrelių aptikta Panemunėje, o pastaraisiais metais ir Vilniaus žiemovietėse.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didžiausias pavojus šiai rūšiai kyla dėl intensyvios žemdirbystės ir pesticidų naudojimo, miškininkystės bei urbanizacijos, kuri naikina natūralias ir dirbtines slėptuves. Lietuvoje grėsmę kelia ir blogėjanti žiemoviečių būklė, trikdymas jose dėl lankytojų bei pastatų renovacija, naikinanti vasaros slėptuves. Siekiant pagerinti sąlygas, kai kuriose vietovėse iškeliami specialūs šikšnosparniams skirti inkilai ir nustatomas apsaugos režimas žiemavietėse.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
