🦅 Jūrinis erelis arba paprastasis jūrinis erelis (lot. Haliaeetus albicilla, sin. Haliaetus albicilla, angl. White-tailed Eagle, vok. Seeadler) – vanaginių (lot. Accipitridae) šeimos vanaginis paukštis (lot. Accipitriformes), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą jūrinis erelis įrašytas 1976 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 1 (E) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., jūrinis erelis priskirtas 2 (V) kategorijai, o nuo 2003 m. – 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, jūrinis erelis priskirtas NT kategorijai. Iki šiol, jūrinis erelis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Jūrinis erelis yra vienas didžiausių Lietuvos plėšriųjų paukščių. Jo snapas stambus, gelsvos spalvos. Kojos geltonos, tvirtos, turinčios šiurkštų padą, pritaikytą slidžiai žuviai laikyti. Kūnas pilkai rudas, sparnų viršutinė dalis šviesiai pilka, kiek šviesesnė nei plasnojamosios plunksnos. Uodega balta, tačiau visiškai tokią spalvą įgauna tik po 5–6 metų, kai užauga suaugusio paukščio plunksnų danga. Kai kurių individų uodegos galiukai išlieka tamsūs visą gyvenimą. Patelės yra didesnės už patinėlius. Kūno ilgis 70–92 cm, išskleistų sparnų ilgis 193–245 cm. Patelių sparnų ilgis 62,1–71,7 cm, patinėlių – 55,2–65,2 cm. Patinų svoris siekia 3,1–5,4 kg, patelių – 3,7–6,9 kg.
Jūrinis erelis yra monogamas. Perėti pradeda ne anksčiau kaip ketvirtaisiais arba penktaisiais gyvenimo metais. Ilgiausia žinoma gyvenimo trukmė laisvėje – 36 metai. Suaugę paukščiai sėslūs, lizdavietėse lankosi ištisus metus, tačiau veisimosi sezonas prasideda vasario–kovo mėnesiais. Įsikuria įvairių tipų miškuose, netoli didesnių vandens telkinių.
Lizdus krauna brandžiuose, mišriuose miškuose, tačiau gali perėti ir pavieniuose senuose medžiuose kirtavietėse bei jaunuolynuose. Lizdą krauna iš stambių sausų šakų, dažniausiai pušyse, drebulėse, beržuose ar juodalksniuose. Lizdai būna 7–34 m aukštyje, vidutiniškai 22 m virš žemės. Gūžtą iškloja sausa žole, šiaudais ir nendrėmis. Deda 1–3 kiaušinius, didžiąją laiko dalį peri patelė, ją retkarčiais keičia patinas. Inkubacija trunka 36–38 dienas. Dažniausiai išauga 1–3 jaunikliai. Lizdus jaunikliai palieka po 70–90 dienų, tai įvyksta birželio–liepos mėn. Jauniklius iki rudens maitina suaugę paukščiai. Jauni paukščiai dažnai klajoja ir migruoja, intensyviausias judėjimas vyksta spalio–lapkričio mėnesiais.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Minta daugiausia žuvimi, kurią medžioja sklandydami virš vandens telkinių ir stebėdami paviršiuje esančias aukas. Grobį griebia kojomis, nerdami žemyn. Kartais medžioja ir vandens paukščius, tokiais atvejais gali tūpti į medį netoli vandens ir ilgai laukti tinkamos progos. Retais atvejais grobį persekioja ore.
Jūrinių erelių populiacija Lietuvoje pradėjo augti XX a. pabaigoje. Pirmieji lizdai rasti 1985 metais. 1998 m. galėjo perėti 40–50 porų, 2007 m. populiacija buvo vertinama 70–80 perinčių porų. 2019 m. jų skaičius išaugo iki 150–170 perinčių porų. Didžiausias tankumas registruojamas Kuršių marių ir Nemuno deltos apylinkėse, kitose vietovėse peri pavienės poros.
Jūrinis erelis yra plačiai paplitęs Eurazijoje. Šiaurinė arealo riba siekia Barenco, Karos ir Laptevų jūras, o pietinė – Mongolijos šiaurinę dalį, Kazachiją, Kaspijos ir Juodąją jūras. Arealas nuo pietvakarinio Grenlandijos pakraščio tęsiasi per Euraziją iki Beringo jūros ir Japonijos.
Lietuvoje rūšis sparčiai plinta pastaruosius tris dešimtmečius ir šiuo metu aptinkama beveik visoje šalies teritorijoje, išskyrus šiaurinę dalį. Didžiausia perinčių porų koncentracija yra Kuršių nerijoje, Klaipėdos ir Šilutės rajonuose.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didžiausios grėsmės jūriniam ereliui yra žmonių trikdymas, miškininkystės veikla lizdavietėse ir jų aplinkoje veisimosi sezono metu, kuris trunka nuo vasario iki liepos. Paukščiai taip pat žūsta apsinuodiję švinu, atsitrenkę į vėjo jėgainių propelerius ir elektros perdavimo linijas.
Mirtingumo skirtumai rytiniame Baltijos jūros regione
2025 m. Lietuvių mokslininkai tarptautiniame leidinyje „Journal of Ornithology“ publikavo tyrimą apie jūrinių erelių ir erelių žuvininkų mirtingumo skirtumus rytiniame Baltijos jūros regione. Jame buvo teigiama, kad XX a. pabaigoje dėl gamtosauginių priemonių plėšriųjų paukščių populiacijos Europoje atsikūrė, tačiau jų mirtingumui vis dar didelę įtaką darė žmogaus veikla. Tyrimo metu išanalizuoti 94 jūrinių erelių ir 45 erelių žuvininkų žūties atvejai Lietuvoje parodė, kad pagrindinė priežastis – elektros iškrovos.
Ereliai žuvininkai dažniau žūdavo dėl šios priežasties nei jūriniai ereliai. Pastarųjų dažniau netekdavo jauni paukščiai, tuo tarpu ereliai žuvininkai dažniausiai žūdavo jau suaugę. Be to, jūrinių erelių žūtys daugiausia fiksuotos šalia jų apsaugai skirtų teritorijų, kas rodo specifinius mirtingumo modelius ir jų sąsajas su buveinėmis.
UICN kategorija: NT – arti grėsmės esantys (liet. NT) taksonai
