Saugomi ir reti paukščiai Lietuvoje

🦆 Rudakaklė berniklė (lot. Branta ruficollis, angl. Red-breasted Goose, vok. Rothalsgans) – antinių (lot. Anatidae) šeimos žąsinis paukštis (lot. Anseriformes), kurią 1769 m. atrado ir aprašė Petras Palasas (Pallas).

Į Lietuvos raudonąją knygą rudakaklė berniklė įrašyta 1976 m. ir nebuvo priskirta Lietuvoje taikytoms kategorijoms. Iš Lietuvos raudonosios knygos rudakaklė berniklė buvo išbraukta 1992 metais.

Rudakaklė berniklė yra vidutinio dydžio žąsinių paukščių šeimos atstovė, kurios kūno dydis prilygsta didelei ančiai. Ji lengvai atpažįstama pagal rudą kaklą ir baltą juostelę, einančią kūno šonuose. Patino ir patelės viršugalvis, kaklo užpakalinė dalis, nugara ir uodega yra juodi. Kaklo priekis, pagurklis ir dėmės galvos šonuose ryškiai rudos, gerklė juoda. Prie akies esanti dėmė, siaura kaklo šoninė juostelė, pagurklio sritis, plačios kūno šonų juostos, antuodegis, pauodegys ir pilvas yra balti. Snapas mažas, juodas, o kojos taip pat juodos. Jaunikliai savo išvaizda primena suaugusius paukščius, tačiau jų apdaras nėra tokios ryškios juodos spalvos – vietoj jos dominuoja pilkai juodi tonai. Jauniklių snapas ir kojos juosvai rudi.

Veisimosi laikotarpiu rudakaklės berniklės laikosi atvirose ir miškingose tundros vietovėse, tačiau niekada nenutolsta nuo vandens. Migracijos metu dažniausiai apsistoja pajūrio užtakiuose, sekliose pakrantėse, o į vidaus vandenis užklysta itin retai. Žiemojimo vietose jos reguliariai skraido iš pajūrio zonų į stepių lygumas bei aplinkinius atvirus laukus maitintis.

Šie paukščiai yra labai judrūs ir vikrūs. Sausumoje nuolat juda, nenustygsta vienoje vietoje. Skrisdamos rudakaklės berniklės pasižymi ypatingu manevringumu – prieš nutūpdamos į pasirinktą vietą, jos visu būriu staiga keičia kryptį, susispiečia į kompaktišką krūvą, išsisklaido, vėl greitai susitelkia ir sinchroniškai leidžiasi. Skrendant yra labai ištvermingos – gali nenutūpdamos nuskristi didelius atstumus.

Rudakaklės berniklės peri nedidelėmis kolonijomis. Lizdus krauna atvirose tundros vietovėse – upių slėniuose, ežerų pakrantėse, šlaituose, stačiuose upių krantuose, tarp krūmų ar miškatundrės augalijos. Dažnai lizdai būna gerai matomose vietose, o kartais netoli plėšriųjų paukščių, pavyzdžiui, tūbuotojo suopio ar sakalo keleivio lizdų. Nepaisant to, jaunikliai sėkmingai išperi ir užauga.

Dėtyje dažniausiai būna nuo 3 iki 6 kiaušinių, kurių masė siekia apie 95 gramus. Perėjimu rūpinasi tik patelė, tuo tarpu patinas budi netoliese, saugodamas teritoriją. Išsiritę jaunikliai iškart palieka lizdą ir kartu su tėvais laikosi netoli vandens, kol prasideda šėrimosi periodas.
Perimvietėse rudakaklės berniklės maitinasi išskirtinai tundros ir miškatundrės augalija, taip pat lesinėja vandens augalus.

Migracijų metu dažnai apsistoja žiemkenčių laukuose, o žiemavietėse minta augaliniu maistu.

Šie paukščiai peri Vakarų Sibiro tundroje ir šiaurės miškatundrėje, tarp Jamalo ir Chatangos baseino. Žiemoja pietinėje Vakarų Eurazijos dalyje. Lietuvoje rudakaklės berniklės aptinkamos tik migracijos metu, tačiau jų stebėjimai yra reti.

Didžiausia grėsmė šios rūšies populiacijai Lietuvoje yra tinkamų perėjimo buveinių trūkumas ir perinčių paukščių trikdymas. Siekiant apsaugoti rūšį, būtina riboti lankymąsi žinomose perėjimo vietose jų veisimosi laikotarpiu.