🦆 Gulbė giesmininkė (lot. Cygnus cygnus, angl. Whooper Swan, vok. Singschwan) – antinių (lot. Anatidae) šeimos žąsinis paukštis (lot. Anseriformes), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą gulbė giesmininkė įrašyta 2000 m. ir nuo 2000 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos gulbė giesmininkė buvo išbraukta 2019 metais.
Gulbė giesmininkė yra labai didelis paukštis, išvaizda labai panašus į sibirinę mažąją gulbę, tačiau pastebimai didesnis ir ilgesniu kaklu. Suaugusių paukščių apdaras baltas, o pavasarį ir vasarą kai kurių individų kaklo ir galvos plunksnos įgauna šviesiai rudą atspalvį. Plaukiodama kaklą laiko vertikaliai į viršų. Nuo kitų gulbių lengvai atpažįstama pagal snapą – jo pagrindas geltonas, o galas juodas. Riba tarp šių spalvų eina per šnerves, sudarydama smailų kampą su snapo kraštu.
Tai vienas didžiausių pasaulio skraidančių paukščių. Patinai yra stambesni už pateles – jų svoris 7,2–15,5 kg, o patelių – 5,6–13,1 kg. Kūno ilgis siekia 140–165 cm, išskleistų sparnų ilgis 205–243 cm, snapas 9,2–11,6 cm, čiurna 10,4–13 cm. Jaunikliai yra pilkšvi ir mažiau rudi nei nebylės gulbės jaunikliai.
Gulbė giesmininkė dažniausiai įsikuria miškatundrės kraštovaizdyje, tačiau Lietuvoje, tikriausiai ieškodama ramybės, dažniausiai pasirenka žuvininkystės tvenkinius. Taip pat apsigyvena apleistuose, apsemtuose durpynuose, užžėlusiuose karjeruose ir didesniuose ežeruose. Parskrenda kovo mėn., jau susiporavusi. Monogamas. Labai aktyviai gina savo teritoriją ir išveja net stambesnes gulbes nebyles. Lizdus slepia antvandeninės augalijos sąžalynuose. Dėtyje būna 4–6 (kartais 7) kiaušiniai, kuriuos balandžio mėn. deda tik patelė. Inkubacija trunka 30–40 dienų. Jaunikliai su tėvais išlieka iki migracijos į žiemavietes.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Gulbė giesmininkė minta įvairiais vandens augalais ir smulkiais bestuburiais. Vidutinio nuotolio migrantas, tačiau pavieniai paukščiai žiemoja Lietuvoje.
2001 m. Lietuvos populiacija buvo vertinama 15–20 perinčių porų, tačiau pastaraisiais metais ji gerokai pagausėjo. 2005 m. Vizbarų žuvininkystės tvenkiniuose perėjo daugiau kaip 10 porų. Birvėtos ir Baltosios Vokės tvenkiniuose kasmet peri daugiau kaip 5 poros. Dabartinis populiacijos dydis siekia ne mažiau kaip 30 perinčių porų.
Gulbė giesmininkė yra plačiai Eurazijoje paplitęs paukštis, kurio perėjimo arealas driekiasi nuo Skandinavijos iki Anadyrio slėnio ir Kamčiatkos. Šiaurėje paplitimas siekia Kolos pusiasalį, Poliarinį Uralą, Jenisejaus deltą ir Lenos žemupį, o pietuose tęsiasi iki Šiaurės Rytų Kinijos, Šiaurės Kazachstano, Volgos aukštupio, Lietuvos ir pietinės Švedijos.
Lietuvoje ši rūšis paplitusi sporadiškai, tačiau dažnesnė rytinėje šalies dalyje, o rečiausiai aptinkama šiaurinėje dalyje. Tai susiję su žuvininkystės ūkių pasiskirstymu. Pirmas perėjimo atvejis užregistruotas XX a. 6-ajame dešimtmetyje Nemuno deltoje. Per pastaruosius 10 m. perinti populiacija išplito – šiuo metu rūšis peri 9 žuvininkystės ūkiuose, 4 apleistuose durpynuose ir keliuose tvenkiniuose.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didžiausias pavojus rūšiai yra trikdymas, plėšrūnai ir buveinių pokyčiai. Ypač svarbu išsaugoti perėjimo vietas, tvarkyti esamas buveines ir užtikrinti, kad gulbės galėtų perėti nepažeidžiamose vietovėse.
