🦆 Nuodėgulė arba paprastoji nuodėgulė (lot. Melanitta fusca, angl. Velvet Scoter, vok. Samtente) – antinių (lot. Anatidae) šeimos žąsinis paukštis (lot. Anseriformes), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą nuodėgulė įrašyta 2019 m. ir nebuvo priskirta Lietuvoje taikytoms kategorijoms. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, nuodėgulė priskirta EN kategorijai. Iki šiol, nuodėgulė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Nuodėgulė yra stamboka, masyvi antis, pasižyminti trumpu kaklu ir tvirtomis kojomis. Patinas juodas su žalsvo metalo blizgesiu, pilvas rusvai juodas. Tarp akies ir snapo yra balta dėmė, o ant sparnų – ryškus baltas veidrodėlis. Snapo pamatinė dalis su juodu pakilimu, toliau jis oranžiškai geltonas su dviem juodomis juostelėmis, besitęsiančiomis link snapo viršūnės. Kojos raudonos, plėvės juosvos. Patelė tamsiai ruda, su balsva apačia. Tarp snapo ir akių bei prie ausų matomos dvi šviesios dėmės. Snapas juodas su juosvu nagu. Kojos tamsiai raudonos, rainelė ruda. Jaunikliai panašūs į patelę.
Nuodėgulės peri miškingoje ar atviroje tundroje, netoli gėlo vandens telkinių. Monogamiškas paukštis. Lizdą krauna ant žemės. Paprastai lizdas būna tarp senų žolių, krūmų ar akmenų. Dėtyje – maždaug 8 kiaušiniai. Peri apie 26 dienas. Jaunikliai vikrūs, gerai plaukioja ir nardo, bet auga gana lėtai. Dažnai kelių vadų jaunikliai jungiasi į vieną bendrą šeimyną, kurią vedžioja viena patelė. Žiemą renkasi jūrinius vandenis, dažniausiai 10–30 metrų gylio akvatorijas, kuriose vyrauja smėlėtas dugnas.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Minta daugiausia vėžiagyviais, vabzdžiais ir jų lervomis, smulkiomis žuvimis bei moliuskais. Žiemojimo vietose daugiausia maitinasi moliuskais, kuriuos išsikasa iš minkšto dugno, rečiau kitais bestuburiais ar net žuvimis.
2019 m. nuodėgulių gausumas Lietuvoje svyravo nuo 2 iki 11 tūkst. individų. Tai yra žymiai mažiau nei XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje, kai buvo stebima 20–50 tūkst. žiemojančių paukščių. Visa Vakarų Sibiro ir Šiaurės Europos populiacija, kuriai priklauso ir Lietuvoje žiemojantys paukščiai, nuo 1993–1994 m. sumažėjo nuo maždaug 1 mln. individų iki 500 tūkst. individų 2007–2009 m.
Nuodėgulė yra tolimoji migrantė, perinti Eurazijos šiaurėje. Jos arealas driekiasi nuo Jenisiejaus upės ir Taimyro pusiasalio rytuose iki Skandinavijos vakaruose. Skandinavijoje rūšis paplitusi iki pietinės Norvegijos ir Švedijos, negausiai peri Estijoje. Vidurio Rusijoje perėjimo arealas tęsiasi iki Šiaurės Kazachijos. Žiemojimo laikotarpiu pasitraukia į piečiau esančias jūras.
Lietuvoje nuodėgulė aptinkama migracijų ir žiemojimo laikotarpiais – spalio–balandžio mėnesiais. Vidaus vandenyse labai reta, o Baltijos jūroje stebima išilgai visos priekrantės. Pagrindinės sankaupos formuojasi ties Kuršių nerija, tačiau šiaurinėje Lietuvos Baltijos jūros dalyje didesni būriai laikosi toliau nuo kranto.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Gausumo mažėjimą lemia padidėjęs mirtingumas žiemovietėse dėl priegaudos verslinės žvejybos tinkluose, naftos išsiliejimų jūroje, vėjo jėgainių poveikio. Taip pat rūšies produktyvumą mažina trikdymas ir svetimžemių plėšrūnų poveikis peravietėse. Norint pagerinti šios rūšies būklę, būtina riboti verslinę žvejybą nuodėgulių sankaupų vietose ir diegti priegaudos mažinimo priemones žvejybos sektoriuje.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai
