Saugomi ir reti paukščiai Lietuvoje

🦆 Ledinė antis (lot. Clangula hyemalis, angl. Long-tailed Duck, vok. Eisente) – antinių (lot. Anatidae) šeimos žąsinis paukštis (lot. Anseriformes), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).

Į Lietuvos raudonąją knygą ledinė antis įrašyta 2019 m. ir nebuvo priskirta Lietuvoje taikytoms kategorijoms. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, ledinė antis priskirta EN kategorijai. Iki šiol, ledinė antis saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Ledinė antis yra nedidelė antis su apvalia galva ir trumpu snapu. Patinas turi juodai rudą nugarą, sparnus ir krūtinę, o galvos šonai pilki. Kaklo viršutinė dalis juoda, apatinė ruda, o likusi galvos ir kaklo dalis – balta. Labai būdinga šiai rūšiai smaili, ypač ilga uodega. Pilvas, antuodegis ir pauodegys balti, snapas juodas su geltona juostele, kojos pilkos, rainelė raudona.

Patelė pilkesnė už patiną – jos galva ir kaklas balti su pilkomis plunksnomis, nugara rusva, o pilvinė pusė balta. Snapas juodas, kojos žalsvai juodos. Žiemą patino galva ir kaklas tampa gelsvai balti, o kaklo šonai rudi. Ledinė antis šeriasi net tris kartus per metus, todėl jos plunksnų apdaras gana įvairus.

Ledinė antis gyvena ir peri prie ežerų. Per migraciją ilsisi jūros pakrantėse. Lizdą įsiruošia sausoje vietoje netoli vandens. Jį suka dažniausiai tundros žemaūgių medžių, retų krūmų priedangoje arba viksvų kupstuose. Vienoje dėtyje paprastai būna 6–7 kiaušiniai, sveriantys po maždaug 40 gramų. Patelė uoliai peri apie 23 dienas. Ypač nesitraukia nuo lizdo paskutinėmis dienomis.

Ką tik išsiritę jaunikliai kelias dienas būna lizde, paskui patelė juos vedasi į tundrą prie viksvynais apaugusių ežerų. Jaunikliai paprastai jungiasi į bendrus būrius. Kartais dvi patelės vedžioja net 20 ančiukų. 35 dienų amžiaus jaunikliai jau skraido ir būna savarankiški. 

Minta daugiausia dugno bestuburiais, ypač moliuskais. Perimvietėse jų racioną sudaro ir vėžiagyviai, lervos, smulkios žuvytės, tačiau augalinis maistas sudaro tik labai nedidelę dalį.

XX a. devintajame dešimtmetyje iki XXI a. pradžios ledinių ančių skaičius Lietuvos pajūryje svyravo nuo 7000 iki 30 000 individų. Tačiau nuo 2006–2007 m. jų gausa smarkiai mažėjo, ypač šiaurinėje priekrantės dalyje. Tikėtina, kad tam įtakos turėjo invazinio juodažiočio grundalo poveikis dugno bendrijoms. Pastaraisiais metais Lietuvos priekrantėje žiemojančių ledinių ančių skaičius retai pasiekia 1000 individų.

Visoje Baltijos jūroje, kurioje žiemoja daugiau nei devynios dešimtosios visos Vakarų Sibiro ir Šiaurės Europos ledinių ančių populiacijos, gausumas sumažėjo nuo 4,3 mln. individų 1993–1995 m. iki mažiau nei 1,5 mln. individų 2007–2009 m., tai yra apie 65 procentai.
Ledinė antis yra tolimoji migrantė, perinti Arkties regione ir žiemoti skrendanti į piečiau esančias jūras. Perėjimo arealas cirkumpoliarinis – Eurazijoje ji daugiausia peri Rusijos šiaurėje, taip pat Suomijoje, Švedijoje ir Norvegijoje.

Lietuvoje ledinė antis aptinkama tik migracijų ir žiemojimo laikotarpiu – nuo spalio iki balandžio mėn. Vidaus vandenyse ji stebima itin retai, dažniausiai sutinkama Baltijos jūros priekrantėje. Iki pirmojo XXI a. dešimtmečio didžiausios sankaupos buvo šiaurinėje Lietuvos pajūrio dalyje, tarp Karklės ir Šventosios.

Pagrindinės grėsmės ledinei ančiai yra sumažėjęs produktyvumas dėl kintančių aplinkos sąlygų ir plėšrūnų poveikio peravietėse, taip pat didesnis mirtingumas žiemovietėse. Priegauda verslinės žvejybos statomuosiuose tinkluose, naftos išsiliejimai ir medžioklė yra vieni iš didžiausių rizikos veiksnių. Neigiamą poveikį gali daryti ir invazinės žuvų rūšys, kurios keičia ekosistemos struktūrą. Svarbios apsaugos priemonės apima verslinės žvejybos ribojimą rūšies sankaupų vietose ir priegaudos mažinimo priemonių diegimą verslinėje žvejyboje.

UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai