🦆 Rudagalvė antis (lot. Aythya ferina, angl. Common Pochard, Northern Pochard, vok. Tafelente) – antinių (lot. Anatidae) šeimos žąsinis paukštis (lot. Anseriformes), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą rudagalvė antis įrašyta 2019 m. ir nebuvo priskirta Lietuvoje taikytoms kategorijoms. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, rudagalvė antis priskirta VU kategorijai. Iki šiol, rudagalvė antis saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Rudagalvės anties suaugęs patinas išsiskiria tamsiu snapu su pilka juosta, ruda galva ir kaklu, juoda krūtine bei raudonomis akimis. Nugara pilka. Patelė yra visa rusva, su tamsesniu atspalviu galvoje ir kakle, jos snapo juostelė siauresnė.
Rudagalvės antys peri vandens telkiniuose su užpelkėjusiomis pakrantėmis, kur gausu povandeninės augalijos. Jos dažnai įsikuria kinėse ir nekrūmuotose salose. Į perėjimo vietas parskrenda kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje. Lizdus krauna ant žemės, arti vandens. Kiaušinius deda gegužės mėnesį, o jaunikliai masiškai ritasi birželio pirmoje pusėje. Patelės jauniklius vedžioja vienos. Rugpjūčio pabaigoje, sekliose vietose su gausiomis maurabragių dumblių bendrijomis, susidaro nelizdinės sankaupos, kurių gausumo pikas pasiekiamas rugsėjį–spalio pradžioje. Rudeninė migracija vyksta rugsėjo–lapkričio mėnesiais.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Maitinasi povandenine ir plūduriuojančia augalija, bestuburiais gyvūnais, kartais lesina ir dirbtinius žuvų pašarus. Maisto dažniausiai ieško nardydama, pasiekdama iki 3,5 m gylį.
2019 m. Lietuvoje buvo registruota apie 2500 perinčių porų. Iki XX a. pabaigos jų skaičius svarbiose perėjimo vietose sumažėjo beveik 75 proc., o kai kurios vietos tapo visiškai nebetinkamos. Žuvininkystės ūkiuose 2009–2013 m. perėjo 130–180 porų, tačiau ir čia populiacijos gausa sumažėjo – 60 proc. laikotarpiu nuo 1996 iki 2009 m. ir dar 35 proc. per 2009–2013 m. Per pastarąjį dešimtmetį beveik išnyko nelizdinės sankaupos ežeruose, o žuvininkystės tvenkiniuose jų sumažėjo daugiau nei per pusę. Didesnės sankaupos, siekiančios 1500 individų, dar išliko Kuršių mariose.
Rudagalvė antis yra Palearktinė vidutinių platumų rūšis, paplitusi nuo Atlanto vandenyno vakaruose iki Baikalo ežero ir Šiaurės Rytų Kinijos rytuose. Izoliuotos jos populiacijos aptinkamos Turkijoje ir Šiaurės Vakarų Afrikoje. Daugiausia ši rūšis sutinkama stepių zonoje.
Lietuvoje rudagalvė antis paplitusi visoje šalies teritorijoje, tačiau pasiskirstymas netolygus – tankiausiai ji aptinkama ežeringose Baltijos ir Žemaičių aukštumose bei pamaryje.
Rudagalvės anties populiacijai didžiausią grėsmę kelia vandens telkinių eutrofikacija, kuri lemia jų buveinių degradaciją. Dėl perteklinio maisto medžiagų kaupimosi vandens telkiniuose vyksta spartus užpelkėjimas, mažėja maurabragių dumblių, svarbių rūšies mitybai. Dėtis naikina pilkosios varnos, jaunikliai dažnai žūva statomuosiuose tinkluose, o suaugę paukščiai nukenčia žuvininkystės tvenkiniuose, kur yra sumedžiojami.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Norint apsaugoti šią rūšį, būtina užtikrinti, kad į vandens telkinius nepatektų per daug maisto medžiagų, taip pat šalinti perteklinę augaliją. Papildomos apsaugos priemonės – plaukiojimo valtimis ir tinklų statymo draudimas perėjimo ir jauniklių vedžiojimo vietose bei varninių paukščių populiacijos reguliavimas.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
