🦆 Didysis dančiasnapis (lot. Mergus merganser, angl. Common Merganser, Red-breasted Merganser, Goosander, vok. Gänsesäger) – antinių (lot. Anatidae) šeimos žąsinis paukštis (lot. Anseriformes), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą didysis dančiasnapis įrašytas du kartus – 1991 ir 2007 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 3 (R) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2007 m., didysis dančiasnapis priskirtas 5 (Rs) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos didysis dančiasnapis buvo išbrauktas du kartus – 2000 ir 2019 metais.
Didysis dančiasnapis – stambūs paukščiai, kurių atstumas tarp išskleistų sparnų siekia 78–94 cm. Patelės nuo patinų skiriasi galvos spalva – patelės galva yra ruda su kuodu, o patino – juoda, blizgi ir be kuodo. Dažniausiai šie paukščiai įsikuria prie didesnių ežerų, vandens saugyklų ir upių, dažniausiai miškingose teritorijose, tačiau gali perėti ir prie mažų upelių ar apleistų nuošalių parkų tvenkinių, jei vandens telkinys yra žuvingas. Pastaraisiais metais pastebėta tendencija didiesiems dančiasnapiams apsigyventi miestuose – sėkmingai įsitvirtino Vilniuje ir Trakuose.
Lizdus suka medžių drevėse, apleistų pastatų plyšiuose, ertmėse tarp akmenų ar suvirtusių medžių. Žiemą didieji dančiasnapiai laikosi neužšąlančiose upėse, tokiose kaip Neris, Nemunas ir Merkys, taip pat Elektrėnų vandens saugykloje, Drūkšių ežere bei Baltijos pajūryje. Parskrenda kovą, rečiau jau vasarį. Kiaušinius (8–11, kartais iki 13) deda balandžio antroje pusėje arba gegužės pradžioje. Peri patelė, inkubacijos laikotarpis trunka 30–32 dienas. Jaunikliai pradeda skraidyti būdami 60–70 dienų amžiaus. Minta daugiausia žuvimis, rečiau kitais vandens gyvūnais.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
2007 m. Lietuvoje perinčių didžiųjų dančiasnapių populiacija vertinama 700–1000 porų, populiacija stabili, tačiau per pastaruosius du XX a. dešimtmečius ji smarkiai išaugo. Per šį laikotarpį susiformavo ir gausi žiemojanti populiacija.
Didysis dančiasnapis paplitęs Palearktikoje nuo Prancūzijos rytinio pakraščio ir Didžiosios Britanijos vakaruose iki Anadyrio baseino, Ochotsko ir Japonų jūros rytuose. Šiaurėje arealas siekia Šiaurės Skandinaviją ir Barenco jūrą, o pietuose tęsiasi iki Volgos aukštupio bei Šveicarijos. Lietuvoje didžioji dalis perinčių didžiųjų dančiasnapių populiacijos telkiasi miškingose pietinėse, rytinėse ir pietrytinėse teritorijose palei ežerus ir upelius, išilgai Nemuno ir kitų didžiųjų šalies upių, taip pat Žemaitijos aukštumoje.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės šiai rūšiai yra senų drevėtų medžių kirtimas ir upių tiesinimas, dėl ko sumažėja tinkamų buveinių. Dažnai lankomose teritorijose, ypač Rytų Lietuvos ežeruose, paukščiams trukdoma maitintis. Siekiant išsaugoti šią rūšį, būtina išlaikyti drevėtus medžius ir didelius uoksus turinčius medžius upių bei ežerų pakrantėse, taip pat riboti poilsiautojų srautus pagrindinėse perėjimo vietose.
Buvusi kategorija: 5 (Rs) - išsaugotos rūšys, kurių, anksčiau įrašytų į Lietuvos Raudonąją knygą, gausumas jau atkurtas
