🦅 Rudasis peslys (lot. Milvus milvus, angl. Red Kite, vok. Rotmilan, Roter Milan, Gabelweih, Königsweih) – vanaginių (lot. Accipitridae) šeimos vanaginis paukštis (lot. Accipitriformes), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą rudasis peslys įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 1 (E) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., rudasis peslys priskirtas 0 (Ex) kategorijai, o nuo 2003 m. – 1 (E) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, rudasis peslys priskirtas VU kategorijai. Iki šiol, rudasis peslys saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Rudasis peslys yra vidutinio dydžio plėšrusis paukštis, kuris savo dydžiu šiek tiek lenkia juodąjį peslį – turi ilgesnius sparnus ir uodegą, o jo plunksnų spalva yra kiek šviesesnė. Skrendant išryškėja dvi baltos dėmės sparnų apačioje, kurios yra būdingas šios rūšies požymis.
Patino ir patelės viršutinė kūno pusė yra ruda, o galva šviesiai balsva su išilginiais dryžiais. Didžiosios plasnojamosios plunksnos juodos, o jų vidinės dalys iki pusės baltos. Uodega turi nežymius dryžius. Snapas yra pilkai juodas, kojos ryškiai geltonos, o rainelė – šviesiai pilka. Jaunikliai atrodo rudesni nei suaugę paukščiai, jų galva taip pat rusva. Pūkinis apdaras šviesesnis – viršus rausvai rudas, o apačia murzinai balta. Galvos viršus šviesesnis, tarp snapo ir akių matoma tamsi dėmė.
Rudasis peslys yra monogamas paukštis, dažniausiai sudarantis ilgalaikes poras. Laisvėje ilgiausia žinoma gyvenimo trukmė siekia beveik 30 metų. Lietuvoje šie paukščiai pasirodo kovo antrojoje pusėje. Jie dažniausiai įsikuria miškuose netoli vandens telkinių, nors grobio ten ieško retai. Lizdus krauna brandžiuose medynuose, dažniausiai lapuočiuose, viršutinėje lajos dalyje. Lizdus suka iš šakų, o jų vidų iškloja įvairiomis medžiagomis, tarp kurių gali būti skudurų, virvagalių ar net polietileno skiautės.
Kasmet rudasis peslys veda vieną vadą. Patelė dažniausiai sudeda nuo 1 iki 3 kiaušinių, kuriuos peri apie 32 dienas. Jaunikliai lizde auga nuo 48 iki 70 dienų. Iš lizdų jie išskrenda liepos mėnesį, tačiau dar mėnesį suaugę paukščiai jauniklius maitina ir moko savarankiškai ieškoti maisto.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Rudasis peslys dažniausiai medžioja atvirose miško vietovėse. Mityboje dominuoja smulkūs graužikai – pelėnai, pelės ir kurmiai, taip pat ropliai, sraigės, varlės, vabzdžiai bei jų lervos. Kartais grobiu tampa smulkūs žvirbliniai paukščiai ir jų jaunikliai. Kai trūksta maisto, rudasis peslys gali maitintis dvėseliena.
2019 m. Lietuvoje buvo užregistruotos 20–35 perinčios poros. Dėl mažo jų skaičiaus ir plataus pasiskirstymo populiacija nėra stabili. Pastarąjį dešimtmetį stebimas nedidelis perinčių porų gausėjimas, kuris siejamas su populiacijos augimu Lenkijoje. 2007 m. buvo žinoma viena reguliariai perinti pora Kavolių miške (Pagėgių sav.), tačiau spėjama, kad pavienės poros gali perėti Nemuno žemupyje supančiuose miškuose, taip pat Pietų Lietuvoje ir Nemuno vidurupyje.
Rudasis peslys paplitęs Europoje ir nedidelėje Šiaurės Afrikos dalyje. Jo arealas vakaruose tęsiasi nuo Maroko per Pirėnų pusiasalį iki Anglijos, šiaurėje siekia pietinę Švedijos dalį, kerta Latviją, Baltarusiją, centrinę Ukrainos dalį, o pietuose baigiasi Italijoje ir Sicilijoje. Lietuva yra šiaurrytiniame šios rūšies paplitimo pakraštyje. Tai reta rūšis, dažniau sutinkama Vakarų, Pietų ir Pietvakarių Lietuvoje, dažniausiai netoli Nemuno.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didžiausios grėsmės rudajam pesliui yra susijusios su jo mitybos įpročiais – dėl oportunistinio maitinimosi šis paukštis gali apsinuodyti žemės ūkyje ar buityje naudojamais cheminiais junginiais. Taip pat pavojų kelia atsitrenkimai į elektros perdavimo linijas ar vėjo jėgaines. Rūšies apsaugai būtina mažinti aplinkos taršą pavojingomis cheminėmis medžiagomis ir užtikrinti saugią perėjimo aplinką, ribojant trikdymą veisimosi vietose.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
Buvusi kategorija: 1 (E) - išnykstančios rūšys, kurios yra ties išnykimo riba ir kurias galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones
