🦆 Sibirinė gaga (lot. Polysticta stelleri, angl. Steller's Eider, vok. Scheckente) – antinių (lot. Anatidae) šeimos žąsinis paukštis (lot. Anseriformes), kurią 1769 m. atrado ir aprašė Petras Palasas (Pallas).
Į Lietuvos raudonąją knygą sibirinė gaga įrašyta 2000 m. ir nuo 2000 m. buvo priskirta 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, sibirinė gaga priskirta CR kategorijai. Iki šiol, sibirinė gaga saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Sibirinė gaga yra mažiausia iš gagų genties paukščių, gerai atpažįstama iš savo išskirtinių spalvų. Patinas pasižymi balta galva su juoda gerkle ir juodu žiedu aplink akis. Ant pakaušio turi žalią kuoduką. Kaklo šonai ir viršutinė dalis yra balti, nugara ir žiedo formos juosta aplink kaklą – juodi. Apatinė kūno dalis rusvai gelsva, pilvas ir pauodegys – juodi, o šonuose matomos apvalios juodos dėmės. Snapas ir kojos melsvai pilki, rainelė tamsiai ruda. Patelės plunksnos yra tamsiai rudos su smulkiomis skersinėmis dėmelėmis, o galvos šonai ir gerklė – šviesiai rusvi. Jaunikliai panašūs į pateles, bet jų spalvos blankesnės.
Peri pajūrio tundroje, mažų ežerėlių pakrantėse, tačiau didžiąją metų dalį praleidžia jūroje. Pasižymi puikiais plaukiojimo ir nardymo įgūdžiais, tačiau skrenda nedideliame aukštyje. Lizdus krauna patelės – jos iškasa duobutę ir iškloja ją sausomis žolėmis bei savo tamsiai rudais pūkais. Vienu metu padeda 6–7 kiaušinius, kurių kiekvienas sveria apie 55 gramus.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Minta gyvūniniu maistu, daugiausia moliuskais, vėžiagyviais ir smulkiomis žuvytėmis. Žiemojimo vietose pagrindinis jų maistas yra dugno bestuburiai, ypač moliuskai ir vėžiagyviai.
Pirmą kartą Lietuvoje šios rūšies individai buvo stebėti 1969 m. prie Palangos. Vėliau jų gausumas pamažu augo, ypač sparčiai – nuo XX a. devintojo dešimtmečio vidurio, kol 1996–1997 m. siekė apie 2000 žiemojančių paukščių. Tačiau nuo 1998 m. jų skaičius ėmė mažėti, o 2007 m. buvo registruojama tik apie 200 individų. Po 2010 m. ši rūšis beveik išnyko Lietuvos priekrantėje – dabar stebimi tik pavieniai paukščiai.
Sibirinė gaga peri Eurazijos Arktyje nuo Jamalo pusiasalio vakaruose iki Kolymos upės deltos rytuose. Paukščiai, perintys į vakarus nuo Chatangos upės deltos, žiemoja Baltijos ir Barenco jūrose.
Lietuvoje ši rūšis aptinkama migracijų ir žiemojimo laikotarpiu – nuo lapkričio iki balandžio mėnesio. Žinoma, kad Lietuvos Baltijos jūros priekrantėje yra piečiausia šios rūšies žiemovietė Europoje. Sibirinės gagos čia buvo stebimos nedideliame ruože nuo Nemirsetos pietuose iki Kunigiškių šiaurėje. Kitose vietovėse paukščiai fiksuojami tik atsitiktinai.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Sibirinės gagos gausumo mažėjimą Lietuvoje gali lemti jų žiemojimo vietų pasikeitimas, kuris galbūt susijęs su klimato kaita. Vis daugiau paukščių nebeskrenda į Baltijos jūrą ir lieka Barenco jūroje. Tarp pagrindinių grėsmių išlieka priegauda verslinės žvejybos tinkluose, naftos išsiliejimai žiemavietėse ir plėšrūnų poveikis perėjimo vietose. Neigiamą įtaką gali turėti ir invazinės svetimžemės žuvų rūšys. Šios rūšies apsaugai svarbu riboti verslinę žvejybą pagrindinėse sankaupų vietose ir įdiegti priemones, mažinančias paukščių įsipainiojimą į tinklus.
UICN kategorija: CR - kritiškai grėsmingos būklės taksonai
Buvusi kategorija: 2 (V) - pažeidžiamos rūšys, kurių populiacijų skaičius ir individų gausumas populiacijose sparčiai mažėja
