🦆 Dryžagalvė kryklė arba dryžgalvė kryklė (lot. Spatula querquedula, sin. Anas querquedula, Querquedula querquedula, angl. Garganey, vok. Knäkente) – antinių (lot. Anatidae) šeimos žąsinis paukštis (lot. Anseriformes), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą dryžagalvė kryklė įrašyta 2019 m. ir nebuvo priskirta Lietuvoje taikytoms kategorijoms. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, dryžagalvė kryklė priskirta VU kategorijai. Iki šiol, dryžagalvė kryklė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Dryžagalvė kryklė yra kiek didesnė už rudagalvę kryklę. Patino skiriamasis bruožas – ilgi, balti antakiai, skrendant ant sparnų matomos šviesios dėmės ir tamsi krūtinė. Jo galva ir kaklas rudi, su baltais brūkšneliais, o nuo akių iki pakaušio eina balta juosta. Nugaros plunksnos yra tamsiai rudos su šviesiais kraštais, sparnų veidrodėlis – žalsvas, blizgantis, su baltomis juostelėmis. Krūtinė ryškiai rusva, su rudais dryžiais. Snapas juosvai rudas, o kojos tamsiai pilkos. Patelės kūno spalva blankesnė – nugarinė pusė tamsiai ruda su neryškiomis dėmėmis, o pilvinė – balsva. Jaunikliai išvaizda panašūs į pateles, tačiau jų krūtinė ir kūno šonai kiek rudesni.
Dryžagalvė kryklė puikiai prisitaiko prie įvairių sąlygų, todėl yra plačiai paplitusi. Dažniausiai ją galima aptikti šlapiose paežerių pievose, balose, melioracijos grioviuose, bekrūmėse pelkutėse, kūdrose ir paupiuose. Kartais peri ir didesniuose ežeruose, bet vengia tankių vandens augalų sąžalynų. Ji aktyvi tiek dieną, tiek prietemoje, vikri, greitai skrenda. Dažnai laikosi kartu su didžiosiomis antimis, kartu su jomis skrenda į laukus maitintis. Nakčiai slepiasi užpelkėjusių paežerių kupstuose ar seklumose. Patinėliai skleidžia būdingą tarškantį garsą, o patelių balsas primena didžiosios anties kvaksėjimą.
Dryžagalvės kryklės yra monogamai, lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais. Paprastai deda 10–11 kiaušinių, kiekvieno jų svoris apie 27 g. Perėjimo trukmė – apie 23 dienas. Išsiritę ančiukai yra labai vikrūs, gerai plaukioja ir iškart palieka lizdą. Patelė su jaunikliais laikosi ramiose, vandens augalija apaugusiose įlankose. Skraidyti ančiukai pradeda būdami 42 dienų amžiaus. Vasaros pabaigoje šie paukščiai būriuojasi ir keliauja po ežerus, kur, radę pakankamai maisto ir ramią aplinką, gali pasilikti ilgesniam laikui. Rudens pradžioje kryklės išskrenda į žiemovietes.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Mitybos pagrindą sudaro moliuskai, vėžiagyviai, kirmėlės, vabzdžių lervos. Pavasarį kryklės lesa ir augalų vegetatyvines dalis, o jaunikliai minta vandens lelijų ir lūgnių sėklomis.
XX a. viduryje dryžagalvių kryklių Lietuvoje perėjo apie 10 000 porų, tačiau 2019 m. jų liko tik 2 000–3 000 porų. Šis sumažėjimas sutapo su 1970 m. prasidėjusiu perinčių ir migruojančių paukščių skaičiaus mažėjimu Vakarų ir Centrinėje Europoje. Didžiausia populiacija išlieka Klaipėdos krašte – apie 500–700 porų, daugiausia jų sutelkusios Nemuno deltos ir pamario užliejamose pievose. Žuvinto rezervate tarp 1965 ir 1990 m. perinti populiacija sumažėjo 60–70 proc., ir 2019 m. čia perėjo apie 10 porų. Daugumoje kitų vietų įsikuria pavienės poros.
Dryžagalvė kryklė yra Palearktinė rūšis, perinti įvairiuose klimato regionuose – nuo borealinio iki vidutinių platumų, Viduržemio, stepių ir dykumų juostų. Eurazijoje jos arealas driekiasi nuo Atlanto vandenyno vakaruose iki Kamčiatkos ir Sachalino rytuose. Pastaruosius 50 metų (2019 m.) rūšies paplitimas plečiasi į šiaurę.
Lietuvoje dryžagalvė kryklė aptinkama visoje šalyje, tačiau jos pasiskirstymas netolygus. Mažiau jos būna ežeringoje vidurio ir pietryčių Lietuvoje, tuo tarpu Nemuno žemupyje ir pamaryje ji aptinkama dažniau.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didžiausias pavojus dryžagalvių kryklių populiacijai – tinkamų buveinių nykimas. Rūšies būklė smarkiai pablogėjo, kai buvo liautasi ganyti ir šienauti paupių bei paežerių pievas, pelkiapieves ir žemapelkes, o didžioji dalis smulkių šlapynių buvo nusausinta. Taip pat rūšies gausumui neigiamą poveikį daro buveinių degradacija žiemovietėse Afrikoje. Norint išsaugoti šią rūšį, svarbu apsaugoti esamas buveines nuo užaugimo nendrynais ir sumedėjusia augalija, o ten, kur įmanoma, jas atkurti. Taip pat reikėtų riboti žmonių lankymąsi perėjimo vietose balandžio–birželio pradžioje.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
