🐢 Balinis vėžlys (lot. Emys orbicularis, angl. European Pond Turtle, vok. Europäische Sumpfschildkröte) – balinių vėžlių (lot. Emydidae) šeimos vėžlys (lot. Testudines), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą balinis vėžlys įrašytas 1976 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 1 (E) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, balinis vėžlys priskirtas EN kategorijai. Iki šiol, balinis vėžlys saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Šarvas alyvinės spalvos arba rudas, juodas, iki 25 cm ilgio. Kiaušinius deda į išraustą smėlyje 10 cm gylio duobutę. Kiaušiniai vystosi 2-3 mėnesius. Jaunikliai į žemės paviršių išlenda tik kitais metais.
Baliniai vėžliai gyvena nedideliuose, sekliuose, uždumblėjusiuose ežeruose, kūdrose, pelkėse, senvagėse, durpynų duobėse. Vandenyje minta vabzdžiais ir jų lervomis, vėžiagyviais, moliuskais, buožgalviais, tritonais, mažomis varlėmis, žuvimis, kartais dumbliais ar kitais vandens augalais. Sausumoje gaudo įvairius bestuburius.
Nuo spalio iki kovo mėn. žiemoja vandens telkinio dumble. Gegužės mėn. smėlėtoje, sausoje, gerai saulės šildomoje dirvoje netoli vandens telkinio patelė užpakalinėmis kojomis išrausia iki 10 cm gylio duobutę, į kurią padeda 7-20 baltos spalvos pailgų kiaušinių. Padėjusi kiaušinius patelė kruopščiai užrausia ir užlygina kiaušinių dėjimo vietą. Kiaušiniai vystosi 2 - 3 mėnesius. Išsiritę jaunikliai lieka žiemoti žemėje ir į paviršių išlenda tik kitų metų pavasarį. Subręsta 6 - 8 metų.
Lietuvoje gyvena apie 500 - 600 vėžlių. Didžiausios jų populiacijos yra Lazdijų r.: Kuculiškių balinių vėžlių draustinyje yra apie 160, Stračiūnų vėžlių draustinyje - apie 20, Metelių regioniniame parke - apie 70, Bestraigiškėse - apie 20, Krikštonyse - apie 25 vėžlių. Veisiejų regioniniame parke yra apie 150 vėžlių. Negausios, bet pakankamai gyvybingos populiacijos aptinkamos Varėnos, Marijampolės, Jonavos rajonuose. Kitur gyvena tik pavieniai seni gyvūnai, išlikę dėl savo ilgaamžiškumo.
Balinių vėžlių gyvenimo trukmė Lietuvoje siekia 50-100 metų, o daugintis gali ir sulaukę 80 metų. Patinėliai lytiškai subręsta būdami 10 m., patelės - 15 - 20 metų arba dar vėliau.
Baliniai vėžliai paplitę Pietų ir Vidurio Europoje, Vakarų Azijoje ir Šiaurės Vakare Afrikoje. Šiaurinė arealo riba eina per Latvija ir vidurine Baltarusijos dalimi. Lietuvoje rūšis paplitusi netolygiai, daugiausia pietinėje dalyje: Alytaus, Varėnos, Lazdijų, Marijampolės, Prienų rajonuose. Kitur labai reta arba visai neaptinkama.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinė grėsmė baliniams vėžliams yra buveinių nykimas dėl nusausėjimo ir apaugimo sumedėjusia augalija. Nešienaujami ar neganomi pietinės ekspozicijos šlaitai apauga aukšta žole, krūmais ir medžiais. Taip vėžliai praranda tinkamas vietas dėti kiaušinius ir veistis. Ilgas kelias iki kiaušinių dėjimo vietų gyvūnams, ypač jaunikliams, pavojingas dėl plėšrūnų. Žemėje esančias dėtis reikia uždengti retu vielos tinklu. Nuo migracijų kelių iš žiemojimo į veisimosi ir gyvenamas vietas išvalyti prižėlusius karklus ir kitus sumedėjusius augalus. Pagilinti ir išvalyti seklius žiemojimo ir gyvenamus vandens telkinius.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai
Buvusi kategorija: 1 (E) - išnykstančios rūšys, kurios yra ties išnykimo riba ir kurias galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones
