IUCN kategorija - EN - grėsmingos būklės taksonai

Buvusi kategorija: 1 (E) - išnykstančios rūšys, kurios yra ties išnykimo riba ir kurias galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones

Didysis apuokas (lot. Bubo bubo, angl. Eurasian Eagle-Owl) – pelėdinių (lot. Strigidae) šeimos stambiausia pelėda. Į Lietuvos raudonąją knygą rūšis įrašyta nuo 1976 metų.

♫ Didžiųjų apuokų balsų repertuaras labai sudėtingas. Tuoktuvių balsas garsus, toli girdimas, bet kimus „uuu-hu“. Dažniausiai kartojamas keletą kartų 8 – 12 sekundžių intervalu. Kartais balsas primena gūdų juoką. Patelė taip pat šūkčioja žemesniu balsu „uuuuch“.

Didysis apuokas yra stambiausia krašte gyvenanti pelėda, 42 – 49 cm dydžio ir 2000 – 2500 g svorio. Apie 4 – 5 kartus didesnis už naminę pelėdą. Turi labai didelę galvą ir ilgų plunksnų kuokštelius galvos šonuose – „auseles“. „Auselių“ plunksnos stačios didžiąją laiko dalį, bet skrendant visiškai priglaudžiamos, o ilsintis – iš dalies. Viršus pilkšvai rudas, išmargintas tamsiai rudomis stambiomis dėmėmis, kurios suformuoja skersinį raštą (juostas). Apatinė pusė šviesesnė – gelsvai ruda, išmarginta išilginiais tamsiais dryžiais, o gerklė balta. Šonų ir pilvo plunksnos turi skersinį iš arti matomą dryžuotumą. Akys labai didelės, rainelės rausvai oranžinės. Pastaibis plunksnuotas. Polėkis lėtas. Plasnoja retai, o mostai santykinai negilūs. Skraido neaukštai. Dėl dydžio ir minėtų požymių maža tikimybė ją supainioti su kitomis pelėdomis.

Patinas ir patelė lauko sąlygomis sunkiai atskiriami. Apdaras visus metus vienodas. Jaunikliai vasarą atpažįstami iš pūkinių plunksnų likučių. Rudenį iš toliau jų nebeįmanoma atskirti nuo suaugusių.

Dieną neaktyvus ir tupi nuošaliose vietose medyje ar ant žemės. Maitinasi naktį ir prietemoje įvairiais stambokais gyvūnais – daugiausiai žinduoliais ir paukščiais.

Didysis apuokas (lot. Bubo bubo)

Nuotraukos autorius Hehaden / CC BY-NC

Lietuvoje 1955 m. lizdas rastas ties Druskininkais. 1970 – 1980 m. laikėsi Ažvinėi0 girioje. Peri miškuose tarp Čepkelių ir Musteikos kaimo, Varėnos ir Rudnios bei Ropėjos miške. Tuoktuvių balsai girdėti prie Latežerio, Rudninkų girioje netoli Senųjų Macelių ir Visinčios kaimo, Pirčiupių girininkijoje, prie Arino ežero. Reguliariai peri Nemuno žemupyje ir pamaryje.

Didieji apuokai labiausiai paplitę Eurazijoje, nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį ir Skandinaviją, Obės, Lenos žemupius, Ochotsko jūros pakrantes. Pietuose rūšies arealas nusitęsia iki okeaninių Eurazijos pakrančių, išskyrus Indokinijos pusiasalį.

Didysis apuokas (lot. Bubo bubo)

Nuotraukos autorius The Wasp Factory / CC BY-NC-SA

Didieji apuokai lytiškai subręsta per metus, tačiau paprastai perėti pradeda sulaukę ar būdami vyresni nei dvejų trejų metų. Monogamas. Gyvenimo trukmė laisvėje – ne mažiau kaip dvidešimt metų. Sėslūs. Įsikuria tiek užliejamuose, tiek sausuose miškuose, bet dažniausiai arti didelių šlapynių. Patys lizdų nekrauna, užima plėšriųjų paukščių lizdus arba peri ant kupstų, žemės, po išvartomis, jaunų eglių lajomis. Veda vieną vadą per metus. Dėtyje būna 1 – 6 baltos spalvos kiaušiniai. Peri patelė 32 – 35 d. nuo antro padėto kiaušinio, jei dėtis didesnė. Patinas maitina patelę perėjimo metu. Jaunikliai ritasi dažniausiai balandžio mėn., lizde jie būna apytikriai 28 – 35 d. ir lizdą palieka neskraidydami. Sėkmingai jauniklius Lietuvoje išaugina 70 proc. perėti pradėjusių didžiųjų apuokų porų. Skraidyti pradeda būdami ne jaunesni nei 50 d. amžiaus. Neskraidančius didžiojo apuoko jauniklius, kurie dažniausiai laikosi ne daugiau kaip pusės kilometro atstumu nuo lizdaviečių, suaugę paukščiai maitina per vasarą. Minta daugiausia šlapynių paukščiais, taip pat smulkiais žinduoliais.

Didžiausia didžiojo apuoko perinčių porų koncentracija yra Nemuno deltoje ir pamaryje. Šiame regione peri nuo pusės iki dviejų trečdalių visų žinomų porų. Pastaruosius dvidešimt metų ženklių populiacijos pokyčių neregistruota.

Didysis apuokas (lot. Bubo bubo)

Nuotraukos autorius FurLined / CC BY-NC-SA

Didžiausios grėsmės didiesiems apuokams yra perinčių paukščių trikdymas lizdavietėse veisimosi metu, plėšrūnų sunaikintos vados, suaugusių paukščių žūtys dėl antropogeninių priežasčių, labai mažas individų tankumas dėl fragmentiško paplitimo šalyje.

Didieji apuokai yra jautrus trikdymui, todėl veisimosi metu pražūtingas miško kirtimas, kiti mišk0 darbai, pavasarinis grybavimas. Paukščių lizdavietėse nuo vasario 1 d. iki rugpjūčio 1 d. būtina nutraukti visus medienos ruošos darbus, o perėjimo vietose atsisakyti pagrindinių kirtimų.

Populiacija dėl ypač mažo skaičiaus ir paplitimo pobūdžio savarankiškai ilgą laiką negali funkcionuoti ir priklauso nuo iš kaimyninių šalių imigruojančių individų. Populiacijos būklę gali pagerinti peraviečių apsauga, saugių dirbtinių lizdaviečių įrengimas ir populiacijos papildymas nelaisvėje veisiamais individais.


Tipas: Chordiniai (lot. Chordata)

Šeima: Pelėdiniai (lot. Strigidae)

Būrys: Pelėdiniai paukščiai (lot.Strigiformes)


IUCN kategorija - EN - grėsmingos būklės taksonai

UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai


Buvusi kategorija: 1 (E) - išnykstančios rūšys, kurios yra ties išnykimo riba ir kurias galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones

Buvusi kategorija: 1 (E) - išnykstančios rūšys, kurios yra ties išnykimo riba ir kurias galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones

► Video
♫ Garsas
+ Nauja
× Išbraukta