🦩 Juodakrūtis bėgikas arba juodkrūtis bėgikas (lot. Calidris alpina, angl. Dunlin, vok. Alpenstrandläufer) – tilvikinių (lot. Scolopacidae) šeimos sėjikinis paukštis (lot. Charadriiformes), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą juodakrūtis bėgikas įrašytas 1976 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 1 (E) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., juodakrūtis bėgikas priskirtas 0 (Ex) kategorijai, o nuo 2003 m. – 1 (E) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, juodakrūtis bėgikas priskirtas CR kategorijai. Iki šiol, juodakrūtis bėgikas saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Juodakrūtį bėgiką lengva atpažinti iš ryškios juodos dėmės ant krūtinės ir ryškiai rudos, juodai dėmėtos nugaros. Snapas vidutinio ilgio, jo galas nežymiai lenktas žemyn. Migracijų metu apdaro viršus, galva ir krūtinė tampa gana lygiai pilki, antakiai neryškūs. Dažniausiai stebimas nuo balandžio iki spalio mėnesių.
Peri šlapiose, drėgnose, užliejamose, žemažolėse, taip pat polderinėse pievose, ganyklose, didesnėse ežerų salose. Monogamas. Deda 3 arba 4 kiaušinius balandžio–birželio mėnesiais. Lizdas – negili duobutė pievoje, dažnai didesniame žolių kupste, išklota sausa žole. Veda 1 vadą, tačiau, jei pirma dėtis žūsta, peri pakartotinai. Inkubacija trunka 21–22 dienas. Jaunikliai pradeda skraidyti maždaug po 25 dienų amžiaus.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Minta įvairiais bestuburiais, dažniausiai vabzdžiais ir jų lervomis. Traukimo metu žymią dalį raciono sudaro vandens bestuburiai, kurių randa sekliuose vandenyse ar net balutėse. Tolimasis migrantas. Rudeninė migracija prasideda liepą, tačiau suintensyvėja rugsėjo–spalio mėnesiais.
2013 m. perinti populiacija vertinta 5–10 porų, pabrėžiant didžiulį rūšies nykimo mastą per pastaruosius 30 metų. Per šį laikotarpį ji išnyko visose žinomose peravietėse, išskyrus Nemuno deltą. 2007 m. šalies populiacija buvo vertinama 25–30 perinčių porų, iš kurių didžioji dalis buvo susitelkusi Nemuno deltoje ir pamario užliejamose pievose. Tuomet Dumblio ežero ir Kniaupės įlankos apylinkėse aptikta 2–3 perinčios poros, Uostadvario, Rupkalvių ir Sausgalvių užliejamose pievose – 8–10 porų. Klaipėdos r. netoli Drevernos esančiose užliejamose pievose perėjo 5 poros.
Juodakrūtis bėgikas paplitęs Eurazijoje nuo Jutlandijos ir Skandinavijos iki Ochotsko jūros, šiaurėje arealas siekia arktinę pakrantę, pietuose tęsiasi iki tundros zonos ribos, Baltijos ir Šiaurės jūrų pakrančių. Lietuvoje perėjimo metu fragmentiškai aptinkamas įvairiose vietose: Žuvinto apylinkėse, Kretuono ir Drūkšių ežerų salose, Kauno marių pakrantėse, Balčio ežerėlyje ir kitur. Tačiau pastaraisiais metais reguliariai peri tik Nemuno deltos užliejamosiose pievose, o ne kasmet – Kuršių marių pakrantės užliejamose pievose. Migracijų metu tai vienas dažniausių tilvikų, tam tikrais laikotarpiais net gausi rūšis.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Nors iki šiol nėra tiksliai įvardytų pavojingų grėsmių šiai rūšiai, akivaizdžiai nepalankūs pokyčiai agrariniame kraštovaizdyje. Daugiausia problemų kyla dėl šlapių pievų ir ganyklų sausinimo ir suarimo, taip pat ankstyvo pievų šienavimo bei ganymo nutraukimo. Kai kuriose vietovėse neigiamą poveikį daro ir veisimosi buveinių užaugimas sumedėjusia augalija dėl apleidimo. Svarbiausia apsaugos priemonė – išlikusių pievų išsaugojimas ir tinkamas jų naudojimas.
UICN kategorija: CR - kritiškai grėsmingos būklės taksonai
Buvusi kategorija: 1 (E) - išnykstančios rūšys, kurios yra ties išnykimo riba ir kurias galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones
