Saugomi ir reti paukščiai Lietuvoje

🦩 Juodasis gandras (lot. Ciconia nigra, angl. Black Stork, vok. Schwarzstorch) – gandrinių (lot. Ciconiidae) šeimos gandrinis paukštis (lot. Ciconiiformes), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).

Į Lietuvos raudonąją knygą juodasis gandras įrašytas 1976 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 3 (R) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2007 m., juodasis gandras priskirtas 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, juodasis gandras priskirtas EN kategorijai. Iki šiol, juodasis gandras saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Juodasis gandras nesunkiai atpažįstamas iš dominuojančios juodos spalvos su balta apatine kūno dalimi, įskaitant papilvę. Kojos ir kaklas ilgi. Galva, kaklas, pagurklis, viršutinė kūno pusė juodi su žalsvai rausvo metalinio blizgesio atspalviu. Krūtinė, pilvas, pauodegys ir sparnų apačia balti. Snapas, kojos bei žiedas aplink akis raudoni. Juodasis gandras yra didelis paukštis, tačiau apie 10 proc. mažesnis ir 10–20 proc. lengvesnis už baltąjį gandrą. Patinai vidutiniškai didesni už pateles. Kūno ilgis siekia 95–100 cm, ūgis 102 cm, išskleistų sparnų ilgis 145–155 cm, snapas gali būti iki 19,5 cm ilgio, o svoris siekia apie 3 kg.

Juodieji gandrai yra monogamai paukščiai. Iš žiemoviečių į Lietuvą jie grįžta kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje. Dažniausiai įsikuria dideliuose miškų masyvuose – drėgnuose mišriuose arba sausuose spygliuočių miškuose, tačiau visada netoli pelkių ar vandens telkinių. Lizdams vietas renkasi senuose medynuose, dažniausiai 12–15 metrų aukštyje ant ąžuolų, rečiau ant uosių, drebulių, juodalksnių ar pušų. Lizdą iškloja žaliomis samanomis. Veda 1 vadą per metus, deda iki 5 kiaušinių. Peri patelė, tačiau ją keičia patinas. Inkubacija trunka ne mažiau kaip 30 dienų. Dažniausiai išaugina 2–4 jauniklius, kurie lizdus palieka liepos mėnesį. Lytiškai subręsta 3-iaisiais gyvenimo metais. Migracija prasideda rugpjūtį.

Minta varliagyviais, žuvimis ir vandens bestuburiais. Grobio ieško braidydami sekliuose vandens telkiniuose, užmirkusiose atvirose vietovėse, šlapiuose miškuose. Maisto ieškodami gali nuskristi net iki keliolikos kilometrų. Į tas pačias lizdavietes grįžta kasmet, kartais net iš naujo krauna visiškai išbyrėjusius lizdus. Lenkijoje buvo nušautas sužieduotas juodasis gandras, kuriam buvo 18,7 metų.

1998 m. perinti populiacija buvo įvertinta 450–600 porų, o 2001 m. ji siekė 600–800 porų. Reikšminga populiacijos dalis saugoma Biržų, Žaliojoje, Šimonių ir Vainuto giriose bei Dotnuvos–Josvainių ir Taujėnų–Užulėnio miškuose. Pietinės ir rytinės šalies dalies nederlinguose pušynų masyvuose juodasis gandras yra retas paukštis. 2017 m. Lietuvoje populiacija įvertinta 480–720 porų. Per pastaruosius 20 metų stebimas populiacijos mažėjimas.

Juodasis gandras yra plačiai paplitęs Eurazijoje – jo arealas tęsiasi nuo Pirėnų pusiasalio iki Ramiojo vandenyno. Šiaurinė riba driekiasi nuo Baltijos jūros Suomijos įlankos link Jenisiejaus vidurupio, o pietinė riba siekia Kiniją, Turkmėniją ir Balkanų pusiasalį. Lietuvoje rūšis aptinkama visoje šalies teritorijoje, tačiau daugiau perinčių porų fiksuojama Vidurio, Šiaurės ir Šiaurės Rytų regionuose. Kuršių nerijoje juodasis gandras neperi.

Pagrindinės grėsmės juodajam gandrui yra plynųjų miškų kirtimai, dėl kurių sunaikinamos lizdavietės ir mažėja potencialių veisimosi buveinių. Rūšis labai jautri žmonių trikdymui veisimosi laikotarpiu. Taip pat neigiamą įtaką daro drėgmės kiekio ir vandens kokybės pokyčiai, kurie mažina pagrindinio grobio – vandens stuburinių ir bestuburių – populiacijas. Plėšrūnai, tokie kaip kiaunės, vištvanagiai ir jūriniai ereliai, gali nulemti nesėkmingą perėjimą ar lizdų apleidimą. Rūšies apsaugai svarbu atkurti blogos būklės lizdavietes ir įrengti dirbtinius lizdus tinkamose vietose.

UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai