🦩 Dirvinis sėjikas (lot. Pluvialis apricaria, angl. Eurasian Golden Plover, Golden Plover, vok. Goldregenpfeifer) – sėjikinių (lot. Charadriidae) šeimos sėjikinis paukštis (lot. Charadriiformes), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą dirvinis sėjikas įrašytas 1976 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 1 (E) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., dirvinis sėjikas priskirtas 0 (Ex) kategorijai, nuo 2003 m. priskirtas 1 (E) kategorijai, o nuo 2007 m. – 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, dirvinis sėjikas priskirtas EN kategorijai. Iki šiol, dirvinis sėjikas saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Dirvinio sėjiko patinas išsiskiria juoda nugara, kuri išmarginta aukso geltonumo dėmėmis, o kaktos priekis ir antakiai yra balti. Snapas pilkas, o kojos juodos. Patelė turi mažiau ryškų apdarą – jos apačia, kaklas ir krūtinė yra pilkšvai ir juodai išmarginti.
Į Lietuvą dirviniai sėjikai parskrenda kovo pabaigoje. Peri aukštapelkių plynėse, kur jų lizdai – menkai išklotos duobutės žemėje. Lizdavietėse būtinas ne mažesnis nei 200 m spinduliu išsidėstęs apžvalgos plotas, kuriame vyrauja 15–25 cm aukščio žolinė augalija. Perėti pradeda balandžio antrojoje pusėje, dėtyje dažniausiai būna 4 kiaušiniai. Šios rūšies paukščiai minta įvairių vystymosi stadijų vabalais, drugių lervomis, žiogais, vorais, moliuskais ir sliekais, rečiau augaliniu maistu. Jauniklių vystymuisi itin svarbūs ilgakojai uodai (lot. Tipulidae).
Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Nepamirškite prisegti nuotraukų ar video, iš anksto dėkojame ir nuostabios gamtos!
Dirviniai sėjikai gali skristi maitintis ir už aukštapelkės ribų. Abu tėvai rūpinasi vada, o jaunikliams tapus savarankiškiems rugpjūčio viduryje, palieka veisimosi buveines. Šiaurinių populiacijų paukščiai į Lietuvą praskrenda rugsėjo–lapkričio mėnesiais.
Pastaraisiais dešimtmečiais šios rūšies populiacija mažėjo dėl suprastėjusių buveinių, tačiau 2004–2016 m. jų būklė stabilizavosi, šiuo metu (2019 m.) Lietuvoje peri 35–45 poros. Gausiausios populiacijos išliko Kamanų pelkėje (5–6 poros), Reiskių tyre (7–8 poros), Aukštajame tyre (5–7 poros), Artosios pelkėje (4–5 poros), Čepkelių raiste (2–3 poros), Svencelės pelkėje (1–3 poros), Žuvinto paliose (ne kasmet peri 1 arba 2 poros), Mūšos tyrelyje (1 pora). Kai kurie nuleisti žuvininkystės tvenkiniai rudenį tampa laikina poilsio vieta migruojantiems paukščiams – čia gali susiburti iki 1000–2000 individų.
2007 m. šios rūšies populiacija buvo vertinama 45–50 perinčių porų, didžiausios koncentracijos vietos – Aukštajame tyre (7–8 poros), Reiskių tyre (6–7 poros), Kamanose (6 poros), Čepkeliuose (5–6 poros), Viešvilėje (5 poros), Mūšos tyrelyje (4–5 poros), Palių durpyne (3 poros), Aukštumalėje (2–3 poros).
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės dirvinio sėjiko grėsmės susijusios su klimato pokyčiais ir aukštapelkių ekosistemos nykimu. Dėl klimato atšilimo ilgakojų uodų spietimasis nebesutampa su jauniklių išsiritimo laikotarpiu, o sausėjantis pelkės substratas tampa vis mažiau tinkamas bestuburiams gyvūnams, kurie sudaro svarbią šių paukščių mitybos dalį. Plynės užauga sumedėjusia augalija, nes pažeidžiamas aukštapelkių hidrologinis režimas. Siekiant išsaugoti šią rūšį, būtina stabdyti dirbtinį vandens nuotėkį ir kontroliuoti pelkių apaugimą krūmais.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai
Buvusi kategorija: 2 (V) - pažeidžiamos rūšys, kurių populiacijų skaičius ir individų gausumas populiacijose sparčiai mažėja
