🦅 Kilnusis erelis (lot. Aquila chrysaetos, angl. Golden Eagle, vok. Steinadler) – vanaginių (lot. Accipitridae) šeimos vanaginis paukštis (lot. Accipitriformes), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą kilnusis erelis įrašytas du kartus – 1976 ir 2007 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 0 (Ex) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2007 m., kilnusis erelis priskirtas 1 (E) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, kilnusis erelis priskirtas CR kategorijai. Iki šiol, kilnusis erelis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Kilnusis erelis yra didžiausia tikrųjų erelių genties rūšis. Viršutinė kūno dalis juodai ruda, tik galva palša, apatinė kūno pusė šviesesnė. Kojos, kaip ir visų erelių, iki pirštų plunksnuotos. Snapas juodas. Jaunikliai tamsesni už suaugusius. Kilnusis erelis pasižymi itin aštriu regėjimu, leidžiančiu iš kelių šimtų metrų įžiūrėti smulkius gyvūnus ant žemės.
Lietuvoje tarp plėšriųjų paukščių savo dydžiu jis prilygsta paprastajam jūriniam ereliui – jo kūnas ilgesnis, tačiau svoris šiek tiek mažesnis. Patelės ir patinai žymiai skiriasi dydžiu ir svoriu. Patelės gali užaugti iki 90–100 cm, o patinai vidutiniškai 10 cm mažesni. Sparnų ilgis patinų siekia 190–210 cm, patelių – 200–230 cm. Patinai sveria 2,8–4,6 kg, o patelės – 3,8–6,7 kg. Uodega 34–42 cm ilgio.
Kilnieji ereliai gyvena apie 20 metų, tačiau Šveicarijoje buvo užregistruotas 26 metų amžiaus paukštis, o Švedijoje – 32 metų. Nepatikimi šaltiniai mini nelaisvėje išgyvenusį iki 40 metų individą.
Monogamas. Perėti pradeda ketvirtaisiais arba penktaisiais gyvenimo metais. Ilgiausia užfiksuota gyvenimo trukmė laisvėje – 38 metai. Suaugę paukščiai sėslūs, o Lietuvoje aptinkami ištisus metus. Lygumose įsikuria didelėse pelkėse ar miškų masyvuose šalia pelkių. Lizdams vietas renkasi senuose medynuose, dažniausiai miško salose pelkėse. Lizdus krauna viršutinėje lajos dalyje. Veda vieną vadą per metus. Perėti pradeda kovo mėn. Deda dažniausiai 2 kiaušinius. Peri patelė, inkubacija trunka 41–45 dienas. Dažniausiai išauga tik vienas jauniklis. Jis lizde išbūna 70–80 dienų. Lizdą palikusius jauniklius suaugę paukščiai dar prižiūri kelis mėnesius.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Minta labai įvairiu grobiu – vidutinio dydžio žinduoliais, pavyzdžiui, kiškiais, taip pat vandens ir pelkių paukščiais, vištiniais paukščiais. Tose pačiose vietovėse įsikuria ilgam, tačiau gali perėti skirtinguose lizduose, pamečiui juos keisdami.
Kilnusis erelis paplitęs Šiaurės Amerikoje ir Eurazijoje – jo arealas driekiasi nuo Vakarų Europos iki Japonijos. Europoje ši rūšis dažnesnė Skandinavijoje, šiaurinėje Didžiosios Britanijos dalyje, Alpėse, Italijoje ir Pirėnų pusiasalyje.
Lietuvoje kilnusis erelis aptinkamas migracijos metu ir žiemą. Perėjimo atvejų daugiau kaip šimtą metų nebuvo įrodyta, tačiau paukščiai šalyje reguliariai stebimi. 1981 m. galimas perėjimo atvejis užregistruotas Ignalinos r., o 1984 m. – Marijampolės rajone. 2005 m. suaugęs paukštis buvo pastebėtas kraunantis lizdą Labanoro girioje, Švenčionių rajone. 2016 m. pora stebėta Čepkelių raisto apylinkėse, Varėnos rajone. Pavienės poros vis dar gali perėti, todėl rūšis nelaikoma išnykusia.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didžiausios grėsmės kilniajam ereliui yra tipiškų buveinių – didelių pelkių – sunaikinimas, trikdymas veisimosi metu ir individų naikinimas.
UICN kategorija: CR - kritiškai grėsmingos būklės taksonai
Buvusi kategorija: 1 (E) - išnykstančios rūšys, kurios yra ties išnykimo riba ir kurias galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones
